Š𝗮𝗹𝘁𝗶𝘀

6

Alisa atsisėdo ir nusišluostė ašaras. Mintys tapo padrikos, viskas sukosi tik apie tai, kada ateis laikas, kai mama aprims. Skaudėjo pilvą, gerklėje tarsi sunkus akmuo įstrigo, rankos drebėjo, o apgaulingos ašaros, net neketino nustoti riedėti jos apdegusiais raudonais skruostais. Viduje kilo noras rėkti ir pastovėti už save, apsiginti nuo motinos nešamos neteisybės, bet baimė prieš galingesnį buvo stipresnė.

- Aš.. Tuoj.. Viiiską išvalysiu... - Verkiant tarė ji ir stengėsi nematyti mamos akių. Kam? Juk meilės jose neliko, gal niekada ir nebuvo.

- Aš net nematau, kad tu pasistengtum!!! Tu pats bjauriausias vaikas pasaulyje! Net vaikų namai nelaiko tokių kaip tu! - Ji atsistojo ir sukryžiavo rankas.

Mamos veidas buvo šaltas ir negailestingas, o lūpos šypsojosi pakvaišusia klastinga šypsena. Ją, smagino esama situacija ir ji net nemėgino sustoti. Dabar rado puikią priežastį išleisti savo demonus, tupėjusius viduje. Alisa tuo metu, sunkiai atsistojo ir nuėjo į virtuvę atsinešti skuduro. Sugrįžusi, ji greitai viską išvalė.

- O lėkštes kas plaus?!! Aš?!! Kiek galima tokią netikėlę mokyti savarankiškumo?

Nieko neatsakiusi, Alisa greitai surinko lėkštes nuo stalo ir nunešė jas į virtuvę, stengdamasi nekreipti dėmesio į skausmą ir deginančias ašaras.

- Grįžk čia... Mes dar nebaigėm. - Išgirdo niūrų ir tvirtą mamos balsą iš kito kambario.

„O ne, prašau nereikia..." - Baimė vėl lėtai mėgino užvaldyti protą. Rankos ėmė drebėti ir Alisa vos neišmetė lėkštės. Už tai būtų papildomai kliuvę.

Alisa greitai sugrįžo į kambarį ir metė kupiną gailesčio ir geidžiamos meilės žvilgsnį į savo mamą. Kristinos akys, priešingai, buvo dar žiauresnės ir šaltesnės. Lieti savo pyktį ir mėgautis tuo, darė neapsakomą malonumą ir ji net neketino sustoti. Dabar ji pamokys savo vaiką kaip reikia tinkamai elgtis.

- Dabar tu turėsi išmokti vieną pamoką. - Šaltai tariusi nusiėmė savo odinį diržą. - Ateik čia.

„ Prašau nereikia... Aš daugiau taip nedarysiu..." - Alisa atbulomis žengė žingsnį atgal ir sustojo. Baimė suparalyžiavo ją.

- Ateik čia! - Ji akimirksniu prišoko prie apšalusios Alisos ir kupina neapykantos be gailesčio užsimojo. - Čia pamoka tau, kaip vertinti kitų pastangas dėl tavęs!

Alisa instinktyviai užsidengė rankomis galvą ir užsimerkė. Susirietusi pajuto pirmąjį smūgį, kuris sužeidė ranką ir ausies galiuką. Sužeistas vietas staigiai pradėjo perštėti. Mergaitė dar smarkiau susigūžė ir uždengė ranka ausis. Jos smulkutį kūnelį palietė sekantis smūgis, o po to dar vienas. Ji kantriai kentėjo ir laukė, neišleisdama nei vieno garso, kada visa tai pasibaigs. Sekė dar keli diržo kirčiai, tada mama sušuko:

- Čia tau, kad žinotum, kas tavęs laukia, jei indai bus blogai išplauti!!! Aš tik norėjau tave lengvai pamokyti, kas bus jei rasiu po tavo darbo prie ko prikibti!!! Ar viską supratai?!!

- Taip, mamyte....

- Tai ko tu čia stovi?!! - Atrodė, jos balsas užpildo kambarių sienas darydamas namą niūresnį ir kraupesnį.

Alisa greitai atsistojo neparodžiusi jokių jausmų, nuėjo į virtuvę. Kam galėjo rūpėti jos, mažos mergaitės jausmai, kurių nematyti veide, bet verda viduje? Niekam, Dabar svarbiausia, kad mama jaustųsi gerai, nesvarbu kokia kaina. O visa kita praeis, kaip ir baimė, pyktis skausmas. Tik meilė liks. Taip, meilė mamai. Eidama ji išgirdo motiną šaltai sakant:

- Užaugusi, tu man dar padėkosi už tai, kad taip vargstu auklėjant tave.

Alisa nieko neatsakė ir nuėjo prie indų plovimo. Nerangiais judesiais imdama pirmąją lėkštę į rankas, ji bandė paslėpti nerimą ir baimę. Mama stovėjo tarpduryje ir akylai stebėjo ją. Nuo to Alisai pasidarė dar nejaukiau, tačiau ji pasistengė neišsiduoti, nes tai tik prikaustys mamos dėmesį, o tai jai gali dar blogiau baigtis. Alisa kruopščiai plovė indus, valė kiekvieną lėkštę ir puodelį, įdėmiai apžiūrėdama indą iš visų pusių, kad neliktų jokių dėmių. Ledinis vanduo taip nešaldė, kaip motinos akių spindesys ir ligota šypsena. Viską išplovusi, mergaitė tarė:

- Viskas mamyte..

- Ar tikrai? Tu įsitikinusi? O jei aš rasiu nors vieną dėmę? Tu prisimeni kas tavęs laukia ar tau reikės priminti? - Ji pasisuko ir akimirkai pasirodė pavargusi ir išsekusi nuo kasdienybės.

- Taip prisimenu... - Alisa abejingai stebėjo pamazgotą vandenį senoje kriauklėje.

„O ar galima neprisiminti?"