Š𝗮𝗹𝘁𝗶𝘀

12

Dukra nieko jam neatsakė, ji tiesiog nerado tinkamų žodžių atsakyti. Viskas aplinkui sustingo ir prarado turimas spalvas. Vieta ir esami daiktai ėmė blukti Alisos akyse, įgaudami nesveiką šaltą atspalvį. Atrodė, jie pasiglemš ją kartu, neleisdami puoselėti vilčių ir trapių svajonių. Jos akys dar kartą pažvelgė į tėvą ir ji tarė:

- Prašau, nereikia, aš tikrai būsiu gera. Labai, labai gera... - Stengėsi kalbėti aiškiai, nors apatinė lūpa drebėjo.

Ji pradėjo verkti, tačiau suprato, jog tai beviltiška ir nutrynė ranka ašaras. Ranką pervėrė skausmas, bet jis nesugebėjo atkreipti į save mergaitės dėmesio. Alisa priėjo prie tėčio ir pabandė jį apkabinti. Jis pamatęs jos pastangas, piktai kažką surėkė ir nustūmė mergaitę šalin. Nuo smūgio ji suklupo ir parkrito. Nors širdis iki paskutiniųjų neigė tikrovę, bet protas suprato, jog jo ketinimai žiaurūs ir tikri. Norint likti gyvai, belieka tik viena, - bėgti. Kol jis nusisuko ir movėsi kepurę, ji greitai apsiavė savo prastais žieminiais batais ir užsimetė ant savęs striukę. Sunkiai ir tyliai aimanuojant Alisa prakišo dešinę ranką į rankovę, bet kairiosios nesuspėjo. Striukei lengvai dengus mažus vaikiškus pečius, tėvas ją pastebėjo.

- Juk sakiau tau, rengtis nebūtina!!! - Piktai surėkė jis ir įspyrė jai antrą kartą. - Tavo skudurai gali praversti kitiems! Bent kažkokia nauda iš tavęs būtų!

- Lauke šalta! - Atkirto Alisa ir atsistojo tvirtai ant žemės, pati stebėdamasi iš kur tiek drąsos.

- Ak tau šalta!? - Jo veide pasirodė kreiva ir nesveika šypsena. - Aš tau dabar parodysiu, kas yra šalta! Rūbus ir batus reikia užsitarnauti, niekas nieko negauna veltui, išskyrus tave!!!

Tai taręs jis viena ranka griebė prieangyje stovėjusį kastuvą, o kita griebė ją už plaukų ir ėmė tempti lauk iš namų. Iš skausmo, Alisa surėkė ir pabandė išsilaisvinti. Ji pradėjo draskyti jo stiprias ir šaltas rankas savo nagais ir skaudančiais pirštais. Papurtęs mergaitę, piktai pro dantis išpyškino:

- Nori, kad mus visas kaimas išgirstų? Manai padarei mums mažai gėdos? Galėtum bent kartą gyvenime būti naudinga! - Papurtęs ją dar kartą jis tarė. - Na dabar aš tau parodysiu, tu man už viską pasigailėsi!

Alisa nieko neatsakė ir sušuko dar kartą. Jis užsimojęs trenkė jai iš kumščio tiesiai į akį. Mergaitė pargriuvo, suaimanavo ir savo sužalotais paraudonavusiais pirštais užsidengė veidą, o delnu ėmė trinti akį. Per trumpą akimirką, galvoje praskriejo mintis, sušnabždėjusi jog yra laisva ir nelaikoma tėvo. Šita staigi, kaip žaibas, žinia davė jai jėgų atsistoti ir gražino pasitikėjimą savimi. Nedvejodama ir pasirengusi kovoti už savo gyvybę iki galo, sukaupė visas savo turimas jėgas į vieną smūgį, ji įspyrė į silpniausią vietą, - tėvui į tarpukojį. Tas staigiai susirietė ir prapliupo keiksmais. Alisa nelaukė, kol jis atsigaus ir vėl jos griebsis, todėl mikliai pradėjo bėgti kuo toliau nuo jo. Sningant ir iš visų jėgų braunantis per sunkų ir šaltą sniegą, Alisa vis dar girdėjo, kaip jis keikiasi. Vėjas bjauriai pūtė į veidą, į batus prikrito odą rėžiančio sniego. Tėvas nutilo ir ji, drebančia širdimi, sulėtinusi tempą apsidairė: jis, apgaubtas tamsių šešėlių, sunkiais ir dideliais žingsniais toliau vijosi ją per sniegą. Alisa giliai įkvėpė, apėmė begalinis noras gyventi ir ištrūkti iš čia bet kokia kaina. Apėmęs ryžtas kovoti už save iki galo, suteikė jai naujų jėgų ir mergaitė pasileido bėgti link miško.

„Ten jis nedrįs kištis, juk nemėgsta miško. Ten galėsiu pasislėpti nuo jo, pažįstu beveik kiekvieną medį..."

Sunkiai kvėpuojant ir nei karto neatsigręžus atgal, pasiekė mišką. Buvo karšta, tačiau nusiimti striukę nedrįso. Sustojusi prie pirmo medžio, apsidairė. Tėvo nebuvo nei matyti, nei girdėti. Ji leido sau atsikvėpti ir ramiai pastovėti kurį laiką. Kvėpavimui nurimus, kūnas ėmė drebėti, bet Alisai buvo ne motais. Lauke jau sutemo ir prireikė laiko, kad susiorientuotų, kur ji yra. Supratusi jog netoliese yra kelias, vedantis iš kaimo į mišką, ji brisdama per sniegą, nuėjo jo link. Kojos peršlapo ir ėmė šalti, o rankas veriantis skausmas susiliejo su šalčiu. Alisa skubėjo, nes bijojo, jog tėvas ją vejasi pagal paliktus pėdsakus. Nors lauke beveik sutemo ir snigo, tačiau paliktos pėdų žymės sniege vis dar buvo matomos. Tarp juodų medžių, ji greitai surado miško kelią ir ten suklupusi, leido sau kvėpuoti. Bėgti pravalytu nuo sniego keliu buvo nesaugu, - tėvas greitai ją pavytų. Greitu žingsniu ji įžengė į miško glūdumą, ir greitai kaimo šviesų jau nebebuvo matyti. Čia pasidarė aklinai tamsu ir Alisos širdį apėmė didžiulė nežinomybės baimė. Tamsoje vaizduotė ėmė piešti piktus gyvūnus, o svarbiausia, už kampo tūnantį tėvą, ieškantį savo aukos. Išsigandusi, norėjo apsisukti ir dingti iš šito šalto ir nedraugiško miško, tačiau giliai širdyje pajuto, jog kelio atgal nebėra.

Tolumoje užstaugė vilkai. Alisai per nugarą perėjo pagaugai, jos kvėpavimas sekundei sustojo. Baimė vėl sukaustė savo nematomais pančiais. Giliai iškvėpusi, pabandė įtikinti save, kad jai pasigirdo, kad čia vėjas juokauja jos skausmu. Tačiau sopančioje širdyje juto, - eiti mišką prasmės nėra, - ten jos laukė šaltis, tamsa ir žūtis.

„Kur man eiti? Kam aš dabar reikalinga?" - Ašaros ėmė kauptis jos akyse.