Š𝗮𝗹𝘁𝗶𝘀

8

- Ko taip ilgai? - Mama jau nustojo juoktis ir jos balse buvo girdimas nuobodulys. - Man atsibodo laukti...

Alisa, negalvodama, mikliai griebė po ranka gulinčią rykštę, nušoko nuo kėdės ir grįžo į virtuvę. Jai ėmė dilgčioti kairė akis ir širdis kupina skausmo, pašėlusiai daužėsi, kvėpavimas tapo neritmingas, o keliai išdavikiškai pradėjo drebėti. Nuleidusi galvą, Alisa juto, kaip vidinį skausmą užgožia artėjantis fizinis.

- Tu atnešei man rykštę? - Ji maloniai ir klastingai nusijuokė, o jos akys ėmė spinduliuoti dar didesnį šaltį. - O kas tau, po galais leido lipti ant spintos?!!

- Bet, juk tu pati sakei... - Pradėjo drebančiu balsu Alisa.

- Sakiau?!! Jei būtum bent kiek paklusni dukra, tai klausytum manęs!!! - Ji sutrypė koja ir sviedė Alisai antausį. - Dievas liepė klausyti savo tėvų!!! Kodėl neklausai Dievo, Alisa, a? Jei nebijai savo tėvų, tai kodėl nebijai Dievo? Net Dievui nereikalinga tokia išgama, kaip tu.

Alisa tylėjo ir stengėsi sulaikyti savo gerklėje sunkų gomurį, tam, kad nepradėtų verkti. Atrodė, artimiausiu metu ji palūš ir nebegalės daugiau kentėti. Mama ją nužvelgė nuo galvos iki kojų, o po to prapliupo garsiais ir nesveikais juokais.

- Aš nubausiu tave už tai, kad lipai ant spintos be leidimo!!! - Surėkė ji taip, jog sudrebėjo ir suskambėjo visos namo sienos. - Kaip tu gali sau tiek leisti?!! Kodėl tu toks nenormalus vaikas?!! Už ką man visa tai?

- Bet... Mamyte... Juk tu sakei... - Pradėjo drebančiu balsu Alisa.

- Aš sakiau. Ne, nu jūs jos paklausykite... - Ji dar kartą šaltai nusijuokė. - O tu savo tėvo paklausei?!!

- Ne... Aš... - Alisa taip susijaudino, jog ėmė visus žodžius pinti į vieną.

- Man nepatinka šita rykštė!!! Nepatinka!!! Atnešk lazdą!!! Tokia kaip tu, neverta būti nubausta rykšte. Tokiai kaip tu... - Ji rėkaudama įbedė pirštą Alisai tiesiai į krūtinę ir tarė kiek tyliau. - Tokiai, kaip tu, reikia kažko stipresnio... Pavyzdžiui, lazdos... Greitai atnešk lazdą!

Alisa padarė kaip buvo liepta. Su sunkiu akmeniu krūtinėje ji nusisuko ir padavė motinai lazdą. Ji tik skambiai nusijuokė ir užsimojo lazda. Reflekso valdoma Alisa greitai susisuko į kamuoliuką. Tačiau smūgis jos nepalietė, o pati lazda prašvilpė kažkur šone.

- Ko tu čia baidais? - Piktai paklausė mama ir griebusi ją papurtė. - Tu ir prie žmonių taip elgiesi? Darai mums, tėvams, tokią gėdą? Jei taip, man reikės tave ir už tai nubausti. Vieną dieną man atsibos tave bausti, aš tau tai pažadu.

Mergaitė nieko neatsakė, pakėlė galvą ir kupinomis siaubo akimis pažvelgė į mamą. Ašarų akyse nebeliko, matyt nebebuvo iš ko verkti.

- Žinai, ką? Man čia nepatinka. Man nepatinka!!! - Surėkė ji ir ėmė rauti sau plaukus. - Man viskas nepatinka!!!

Alisos sesutė rėkė nesavu balsu, nuo motinos keliamo triukšmo, tačiau motinai nei kiek ji nerūpėjo. Mažas nekaltas kūdikėlis laukia savo eilės pykčio ir neapykantos priepuoliams. Tylėti ir apsimesti, jog neegzistuoji, - geriausia išeitis.

„Ateis ir jos eilė. Tai ateitis ir našta, nuo kurių neįmanoma pabėgti." - Galvojo, akies kampučiu stebėdama kūdikį.

- Ei jūs, nevykėliai, negalit, jos nuraminti?!! - Ji pasisuko ir pradėjo rėkti į kambario duris, negirdėdama savęs. - Jūs vyrai, ar šūdo gabalai?!! Norite, kad ir jus nubausčiau?!! Nieko, jūsų laukia irgi bausmė. Norite, kad išgirstų kaimynai, kaip jus čia žliumbiat be reikalo?!! Ką jie pagalvos apie mus tada, a?!!

Kambaryje pasigirdo, kaip broliai išnešė mažąją sesutę į kitą kambarį ir stojo tyla. Mama sunkiai kvėpavo, rėkavimai atėmė nemažai jėgų. Alisa juto, kad mama svarsto ant ko dabar lieti pyktį. Kristinos akys šokinėjo nuo išėjusių brolių ant jos.

- Na va, jau geriau... O dabar tu!! - Ji pikti pašnairavo į Alisą ir jos apsisprendimas tapo aiškus. - Dabar tavo eilė!!! Nagi greičiau judinkis į kambarį!!!

Lėtu žingsniu Alisa išėjo iš virtuvės, kai netikėtai, ji pajuto kaip mama įspyrė jai. Alisa aiktelėjo, bet stengėsi elgtis kaip liepiama, kad dar labiau nerūstintų mamos.

- Greičiau, aš juk sakiau!!! - Išgirdo kaip mama rėkauja iš galo.

Iš netikėtumo Alisa suklupo ir instinktyviai griebėsi ranka už sienos. Ji greitai atsistojo.

- Kodėl purvini sienas savo purvinomis rankomis?!! Kas tai valys?!! Aš?!! Tu mane gal tarnaite laikai?!! Galėtum bent šiek tiek būti dėkinga šiems namams!!! Už tai aš tave nubausiu!!! - Šaukė ji toliau ir tuo pat metu šaltai juokėsi. Jos išsprogusios šaltos akys taip spindėjo nekantrumu. - Tu mane pykdai Alisa!!! Laba pykdai!!! Ko žiūri į mane tokiomis akimis? A? Nagi dėk savo purvinas ir niekam tikusiais rankas ant stalo! Seka dar viena maloni pamoka.

Ji garsiai suprunkštė. Nebegalėdama sulaikyti juoko, ji apkabino pati save ir vos nepaleido lazdos iš rankų. Mama ėmė kažką tyliai sau šnabždėti ir kalbėtis pati su savimi, bet greitai nustojo ir atsisuko į dukterį.

- Prašau mamyte... Gal nereikia... - Alisa pradėjo verkti. Sūrios ašaros nutekėjo mažais vaikiškais skruostais. Ne, daugiau tvardytis ji nebegalėjo ir prapliupo raudoti. Skausmas išsprūdo į paviršių ir jam sulaikyti nebebuvo jėgų. Kuo labiau Alisa bandė tvardytis, tuo daugiau ašarų bėgo skruostais.

- Ko tu čia žliumbi, nedėkingoji?! - Akimirkai, nustojus kvatoti, jos įtūžęs veidas pasirodė visu gražumu. - Jus maitini, rengi, pastoviai su jumis kažkokia terlionė, o jūs tik gadinate man gyvenimą!

Ji dar kartą įspyrė Alisai, ir šį kartą, mergaitė pargriuvo. Verkiančiu balseliu, Alisa ėmė maldauti:

- Prašau, mamyte, nereikia... Aš pažadu būti gera... Visada, visada!

- Užsičiaupk!!! - Ji dar kartą jai įspyrė ir šį sykį pataikė į pilvą. - Neerzink manęs! Kodėl negali elgtis, kaip visi normalūs vaikai? Taip, kad tavimi būtų galima didžiuotis?

- Aaašš... Būsiu geraaa, prisiekiu! - Verkė ji toliau ir nedrįso atsistoti.

- Dėk rankas ant stalo! Tučtuojau! Draugiškai pamokysiu tave! - Ji nusišypsojo, tik tai nebuvo meilės ir rūpesčio šypsena.