Š𝗮𝗹𝘁𝗶𝘀

10

- Ak, taip... - Išgirdo Alisa mamos balsą iš koridoriaus. Jos balsas buvo šiltas ir ji maloniai juokėsi. - Taip, tu teisus, brangusis.

Alisai aptemo akyse. Ji negalėjo pajudinti rankų ir atsistoti, o jų linksmi balsai ir žingsniai vis artėjo. Tėvas parėjo namo. Nuo šios minties pilvas ėmė nemaloniai gurguliuoti, o akyse temti.

„Dabar jie dviese. Dabar jie kartu darys tai..." - Šalta mintis greitai gražino ją į tikrovę.

Kūnas nevalingai pradėjo drebėti, o skausmas rankose niekaip nenorėjo nurimti. Nematomi pančiai surišo ją. Kvėpavimas tapo sunkus ir nevalingas. Alisa puikiai girdėjo, jog tėtis su mama visai čia pat, - jų linksmi balsai garsiai skamba per visą namą. Užuodus karšto maisto kvapą, pajuto akmenį pilvuke. Niekam nematant, ji pabandė pajudinti rankų pirštais, - šie lankstėsi skausmingai ir sunkiai. Sudūsavus, išsigando ir tikėjosi, kad jos niekas negirdėjo. Baimė ėmė stingdyti protą, širdis pašėlusiai daužėsi, o tada Alisa paniro į tamsą.

Prasimerkus prieš akis stojo purvinas rudas kilimas ir katinų plaukai. Giliai įkvėpus, skausmas grįžo. Prisiminimai, sunkiu atodūsiu, staigiai sugrįžo. Įtampa ir baimė vėl sukaustė nematomomis grandinėmis užgoždamos skausmą, mintis ir viltį.

- O po to jis manęs prašo ir klausia... - Tėvo balsas buvo linksmas ir skambus, o kalbėjo jis pilna burna maisto. - Jis minėjo kažkokius įrankius. Prašė paskolinti.

- Ir tu sutikai? - Šiltai ir meiliai paklausė mama.

- Žinoma, kad ne! Aš tau ką, į kvailį panašus? - Piktai atkirto jis ir numetė šaukštą ant stalo. - Beje, brangioji, gali įdėti man dar maisto?

- Žinoma! - Buvo girdėti kaip ji atsistoja ir pabučiuoja jį į skruostą.

Alisa užsimerkė ir sulaikė kvėpavimą. Dabar ji nematoma. Tai geriausia, kas gali galėjo nutikti. Galbūt norai išsipildė, todėl tyliai iškvėpus, Alisa nusprendė likti kur yra, o po to, jei pasiseks, nueiti pas brolius. Kūnas instinktyviai įsitempė, kai mama, lyg nieko ir nebuvo nutikę, peržengė Alisą ir niūniuodama kažkokią linksmą melodiją, nuėjo į virtuvę. Likus kambaryje tik su tėvu, ji taip ir neišdrįso pajudėti, juk jis daug šaltesnis ir žiauresnis už ją. Supratusi, kad jis toliau valgo ir nekreipia į ją jokio dėmesio, Alisa padarė išvadą, jog jis dar nežino, kas atsitiko šiandien prie senės Marijos namų. Neįmanoma, kad jie atleistų jai tas išdaigas prie tvoros. Pradėjusi save kaltini, kad yra kvaila ir naivi, Alisa pasistengė sulaikyti ašaras, kurios ketino vėl deginti skruostus. Staiga ji prisiminė Dianą ir ašarų nepavyko suvaldyti. Ši diena pasirodė tiesiog be pabaigos, o tie įvykiai prie tų namų visai seni. Dabar labiausiai už viską ji norėjo matyti Dianą, - paimti ją už rankos, juoktis ir žavėtis jos džiugesiu. Diana tikrai ją paguostų ir apkabintų, juk ji visada tai darė, kai namai prasmilkdavo neapykanta, baime ir skausmu. Alisos viduje užgimė sunkus ir šaltas akmuo, kurio svoris, kaip pavojingas nuodas, plito per visą kūną ir tik sunkių ašarų pavidalu bandė išsibrauti į išorę.

- Kas čia zyzia man ausyse, kaip koks įkyrus uodas? - Piktai suurzgė tėvas.

Mergaitė staigiai vėl sulaikė kvėpavimą ir iš visų jėgų pabandė neverkti, mažiausiai už viską ji norėjo sulaukti tėvo nemalonės.

- Šitas vaikas tikra kančia! - Sušuko mama iš virtuvės trankydama lėkštėmis. - Ji nedėkinga mergiotė! Viskas ką ji neša šiems namams tai tik gėdą! Kam išvis ją pagimdžiau?!

- Ar tikrai? - Šaltas ir ramus tėvo balsas nežadėjo Alisai nieko gero.

- JI SULAUŽĖ MARIJAI TVORĄ!!! Su savo niekam tikusia drauge! Mes ją maitinam, rengiam, auklėjam, o ji taip mums atsidėkoja! Iš šito vaiko aplamai jokios naudos tik žala! Kam ji išvis gali būti naudinga ir reikalinga?! A? Kas man atsakys?!

- O tu kalbėjai su ja? - Nuo atšiauraus jo balso nemalonūs pagaugai perbėgo Alisos kūnu.

- Aš bandžiau, bet manau ji nieko nesuprato. Aš pasakiau jai, kad tu jai paaiškinsi, kaip reikia elgtis viešumoje. - Ji grįžo iš virtuvės su lėkšte ir dar kartą, lyg nieko ir nebuvo nutikę, perkopė per savo dukterį, o po to įsitaisė šalia savo vyro pašonėje. - Auklėti teisingai vaiką, abiejų tėvų darbas.

- Ką žmonės apie mus pagalvos, a?

Stojo tyla ir Alisa suprato, jog kreipiamasi į ją. Gerklėjo stojo kietas baimės gomurys ir Alisa nesugebėjo ištarti nei žodžio. Visos mintys sukosi tik aplink vieną išeitį, - ji visą laiką tylės ir lauks kada visa tai pasibaigs.

- Taip ir gulėsi ten, ką? Patinka ilsėtis, kai kiti dirba ir stengiasi dėl tavęs? Kaip mes per tave dabar žmonėms į akis žiūrėsim, kai tiek gėdos pridarei? - Jis trenkė kumščiu per stalą, iš netikėtumo Alisa sudrebėjo.

- Aš, beje, pasakiau Marijai, jog tu rytoj nueisi ir pataisysi jai tą nelemtą tvorą. - Mamos balsas iš malonaus staigiai pavirto šaltu.

- Tai dabar per tą kvailą ir nedėkingą vaiką, aš ką turėsiu ir rytoj dirbti?! Ne, man taip nepatinka, labai nepatinka! - Pyktis jo balse žadėjo tik dar daugiau skausmo.

- Tau reikia su ja pasikalbėti. Būtinai. - Švelniai tarė mama. - O po to kokią bausmę sugalvoti, kad tau, vargšeliui, nebūtų taip skaudu ir sunku rytoj dirbti.

- Kelkis. - Šaltai paliepė tėvas.

Jo balsas, šaltais virpuliais, dar kartą perėjo Alisai per nugarą. Erzinti jį norėjosi mažiausiai, todėl nerangiais judesiais ji pabandė atsisėsti. Į ją staigiai pažvelgė, pro rudų plaukų sruogą, šaltas rudų akių tėvo žvilgsnis. Alisa nuleido galvą ir ėmė apžiūrinėti savo sužalotas rankas.

„Galbūt, man dar ne taip smarkiai ir skauda..." - Mąstė, stebėdama patinusias rankas ir nedrįsdama pakelti akių.

- Aš vis žiūriu į tave ir mąstau. - Pradėjo jis. - Mano fantazija nieko tokio rimto nesugalvoja, kas pamokytų tave kartą ir visiems laikams, kaip nustoti juodinti savo šeimą prieš kitus ir kelti nemalonumus.

Alisa nesusilaikė ir pradėjo graudžiai ir garsiai verkti.

- Aš labai atsiprašau... - Pradėjo ji ir pažvelgė į tėvą. - Aš nenorėjau... Aš labai gailiuosi. Tikrai...

- Ak, tu gailiesi? - Šaltai nusijuokė jis ir pasislinko arčiau. - O kas turės taisyti visus tuos šūdus kur pridarei?!

- Nieko ji nesigaili. - Tvirtai tarė mama ir nusisuko nuo abiejų. - Jei ji gailėtųsi, šito nebūtų nutikę.

- Ji man atsibodo. - Tarė pro dantis. - Viskas, ką ji daro tai tik ryja, lyg maistas būtų nemokamas, verkia ir negali nei vieno darbo gerai atlikti. Pastoviai tik gėda prieš kaimynus. Tu absoliutus nulis, Alisa. Tuščia vieta visuomenėje. Jiems tik geriau bus, kai tokių netikėlių taps mažiau, a? Ką manai?

- Tai atsikratyk ja. - Abejingai tarė mama tyrinėdama savo panages. - Taip, kaip atsikratei Eriku pameni? Jo niekas taip ir nesurado. Žemė prarijo jį, praris ir ją. Kuo mažiau išsigimėlių šiame pasaulyje, tuo geriau. Pats juk žinai.

- Ne! Prašau nereikia! Aš pažadu būti gera! - Ji rydama savo ašaras suklupo ant kelių ir pradėjo maldauti. - Prašau nereikia! Aš pasitaisysiu pažadu!