Š𝗮𝗹𝘁𝗶𝘀

15

Pro savo skaudžias ašaras, tamsoje, ji prastai ėmė matyti medžių kontūrus. Veidas degė nuo užšąlančių karšto skausmo ašarų, o kojos pirštų jau nebejautė. Sniegas net neketino nustoti įkyriai kristi iš dangaus, jis tik dar labiau užklojo Alisą savo bejausmiu ir šaltu patalu. Negailėdama savo paskutinių jėgų, bandė išpūsti iš savęs paskutinę šilumą ir viltį, jog jos maži vaikiški piršteliai sušils. Alisa susirietė medyje, dabar viskas apie ką svajojo, - buvo tik šiltas židinys ir karštas maistas, bei gėrimai. Pridėjusi savo ištinusiais rankas prie kaklo, pajuto, jog rankos nei kiek nesušyla, o atvirkščiai, tik sušaldo kūną.

„ Nebegaliu čia likti. Čia tiesiog per šalta... Šaltis pražudys mane..."

Luktelėjusi kurią akimirką, Alisos mintys ir planai pavirto svajonėmis apie šilumą ir maistą. Nepasotinama tamsa ir toliau rijo iš dangaus krentantį sniegą. Papūtė šaltas ir viską stingdantis vėjas, kuris žadėjo Alisai tik vieną, - šaltą ir negailestingą mirtį. Nuo vėjo prisimerkusi Alisa, pabandė lėtai ir atsargiai užsiropšti ant kitos šakos. Tačiau nuogas šaltas medis net neketino jos nei priglausti, nei paguosti. Iš nevilties, mergaitė pakėlė nusivylusias ir kupinas skausmo akis į dangų ir tyliai paklausė, kodėl jis jos taip nekenčia. Netikėtas ledinis vėjo gūsis privertė ją nusisukti ir tuomet, savo didžiulei nuostabai ji pamatė artėjančias link miško šviesas. Daug šviesų. Tos trapios švieselės drąsiai kovojo prieš viską stingdantį šaltį ir vėją, nešdamos mažą ir šiltą viltį Alisai. Ji lengvai nusišypsojo sau ir jos širdyje užgimė viltis, kuri lengvai bandė šildyti Alisai sužalotą sielą. Nebekreipdama dėmesio į negailestingą šaltį ir skausmą, mergaitė įdėmiai stebėjo artėjančias šviesas ir bandė jas suskaičiuoti. Šviesos kerėjo ir džiugino, nešdamos tikėjimą į šviesesnį rytojų, atsargiai išskaidydamos tamsą kelyje. Šaltas vėjo gūsis, atnešęs jai tylų vilkų staugimą, negailestingai atėmė visas trapias viltis ir nusinešė jas su savimi pas viską naikinantį šaltį. Neatkreipus dėmesio į nieko gero nežadančias niūrias žiemos dainas, Alisa prisiminė savo tėvus. Tai buvo taip akivaizdu, o ji nepastebėjo! Juk tėvai jos ieško labiausiai, tam, kad nubaustų. Ji bjauri ir nedėkinga dukra, kuri pabėgo. Mergaitė užsidengė veidą nieko nejaučiančiais delnais ir vėl pradėjo kukčioti, nes ašaros atsisakė sušildyti jos skruostus.

„Jie sukvietė visą kaimą... Visą kaimą, tik tam, kad rastų mane. Turbūt už gyventojų trukdymą, mane irgi nori nubausti. Dabar manęs nekęs visi kaimo gyventojai, o ypač mano tėvai. Jie niekada man to neatleis... O dar Diana, ji tikriausiai niekada nebenorės draugauti ir aš liksiu viena, niekam nereikalinga..."

Ji dar labiau susigūžė medyje ir ėmė stebėti artėjančius žmones. Šviesos ėmė skirstytis ir pamačius, jog žmonės skirtingomis grupėmis bando įeiti į mišką. Grupelės žmonių šūkavo, tačiau atšiaurus ir šaltas vėjas bet kokia kaina stengėsi nutildyti jų balsus. Jie sunkiai brido per sniegą, tačiau labai vieningai buvo pasiryžę nugalėti ir mišką, ir tamsą ir viską žudantį šalį. Jiems priėjus arčiau, Alisa įsitikino, jog jie visą laiką šaukia ją vardu. Prie jos šalto ir nuogo medžio artėjo grupelė iš trijų žmonių. Veidų ji neatpažino, tačiau visai greitai atpažino jų balsus.

- Ta kvaiša nuėjo namo! Tu gali patikėti, Tomai? Ji lyg niekur nieko nuėjo namo. Jos vaikas dingo, o ji lyg niekur nieko... - Alisa greitai atpažino pasipiktinusį Dianos mamos, Kornelijos balsą. - Alisa! Vaikeli, tu kur?! Būk gera atsiliepk! Tikiuosi tau viskas gerai!

- Taip, pats mačiau ir pakraupau. Ant kiek reikia nekęsti savo paties vaiko? - Tarė Dianos tėtis Tomas, šviesdamas žibintuvėliu į priekį. - Kristinos mėlynė paaky kalba pati už save.

- Apie tą šeimą jau senai sklando gandai, tik niekas nieko nedaro... Visi apsimeta lyg nieko nemato. - Trečiąjį balsą Alisa irgi atpažino. Jis priklausė seniui Nojui, geram Dianos tėvų bičiuliui. - Teko man jau tokius dalykus matyti per savo ilgą gyvenimą. Visada baigdavosi blogai... Alisa!!! Tu kur?!!

- Alisa, vaikeli, kur tu!!! - Šiltas Kornelijos balsas aidu sklidu pūgoje. - Dėde Nojau, gal reikėjo likti troboje? Oras bjaurus, mes rasime mergaitę gyvą ir sveiką, pažadu, nereikia jaudintis...

- Kur jau ten... - Subambėjo senis Nojus. - Kai rasim ją, būtina sužinoti, kas nutiko ir kodėl jos močia tokia ne sava ir suluošinta. Alisa!!!

- Ji... Ji... - Toliau piktinosi Dianos mama. - Atėjo, klausė su šypsena veide, ar nematėme jos dukters, tamsų ir šaltą žiemos vakarą! Galiu lažintis, kad po to incidento su Marijos tvora, ta kvaiša pasiuto ir vargšui vaikui nemenkai kliuvo. O po to, žinoma, ji neatlaikė ir pabėgo. Ar galėjo būti kitaip? Viešpatie, kaip mane siutina visa tai, kaip galima būti tokiai šaltai beširdei? Reikėjo parsivesti mergaitę namo kartu su Diana.

- Na, jau nereik savęs kaltinti, brangioji. Mes būtinai rasime ją sveiką. Alisa! Kur tu?! - Tomo balsas pabandė įveikti kylantį vėją. - Aš tikiuosi, jie nieko bloga mergaitei nepadarė...

Stojo tyla ir Alisa atsargiai pažvelgė apačion. Jie sustojo netoli medžio, ant kurio tupėjo susirietusi ir sušalusi Alisa. Mergaitė atsargiai tyrinėjo jų susirūpinusius ir sušalusius veidus. Jie lėtai ir atsargiai laikydamiesi už rankų, brovėsi pro viską stingdantį ir naikinantį šaltį. Sušalęs jos kūnas atsisakė judėti, o pažįstami susirūpinę balsai kėlė labiau baimę ir nepasitikėjimą, nei norą pasakyti, kad ji čia.

„Jūs tik norite gražinti mane namo pas tėvus. Žinau, kad jums nėra jokio reikalo, kas ten manęs laukia. O juk ten jis pažadėjo duoti man galą... Po to visi galės kartu apsimesti, jog nieko neįvyko ir pamiršti viską... Pamiršti mane."

- Jeigu tik būčiau parsivedusi mergaitę namo, kartu su Diana... - Pradėjo kukčioti Kornelija ir toliau kaltindama save. - Šito baisaus įvykio nebūtų nutikę...

- Ak, baik, brangioji. Viskas bus gerai, pamatysi. - Jis atsisuko ir apšvietė žmoną, visam miškui parodydamas jos įbaugintas mėlynas akis. - Mes būtinai ją rasime gyvą ir sveiką, tikėk manimi. - Priėjęs arčiau, apkabino žmoną. - Su Alisa viskas bus gerai, juk ji protinga mergaitė. Be to, tu tikra šaunuolė. Pamatei, jog kažkas negero nutiko ir iškart visą kaimą sušaukei jos ieškoti tokiu bjauriu oru.

- Vilkai tikrai zuja netoliese, girdėjau juos artėjant prie miško. Na gi, reikia paskubėti, mergaitė tikrai miške. - Tarė senis Nojus ir paspartino žingsnį į priekį. Jo senos kojos net neketino pasiduoti miško pūgai. - Mačiau Kristiną ir Bogdaną išeinant iš miško, prieš einant pas jus. Vargšas vaikas, turbūt slepiasi kažkur netoliese. Alisa! Kur esi?!

- Mergaitės visada čia žaisdavo, o dabar ši vieta tapo plėšrūnų namais... - Tarė Kornelija ir paspartino žingsnį pasivejant Nojų. - Alisa! Eime namo! Galėsi nakvoti pas mus! Mes tavo tėvams nieko nesakysim!

„Melas!" - Iš pykčio suspaudus kumščius, net neatkreipė dėmesį į skausmą.