Š𝗮𝗹𝘁𝗶𝘀

3

- Kas čia vyksta? - Garsiai paklausė Kornelija, Dianos mama.

Jos veide buvo aiškiai matomas situacijos nesupratimas, o jos geltoni plaukai garbanomis dailiai krito ant pečių šaltame žiemos ore. Akys tokio pat šalto žydrumo kaip ir Dianos, spindėjo smalsia ugnele.

- Šita išgama...

- Tučtuojau paleisk mano vaiką! - Valdiškas Kornelijos balsas panaikino bjaurią šypseną iš Marijos veido.

Diana, išgirdusi artimą mamos balsą, pradėjo verkti.

- Kas čia vyksta?! - Ji griebė Dianą iš senės Marijos rankų ir ta iš netikėtumo, prasižiojo.

- Šita mergiotė... - Jos balse buvo girdima šalta neapykanta. - Išlaužė man visą tvorą!

- Netiesa! - Greitai įsiterpė Diana ir rydama ašaras tęsė toliau. - Mamyte, mes su Alisa žažaidėmee, o po to aš va... Va.. Van ten pagriuvau.

Diana rankove nusivalė ašaras ir parodė drebančiu pirštu į sulaužytą seną ir supuvusią medinę tvorą. Kornelija prisimerkė.

- Nurimk, vaikeli, nieko bloga nenutiko. - Ramiu ir švelniu balsu tarė savo dukrai Kornelija, o tada apkabino ją. Po to ji atsigręžė į senę Mariją ir piktai pasakė. - Kaip tu drįsti tampyti mano vaiką?! Ji galėjo rimtai susižeisti! Atsakyk!

- O kaip šita bjauri mergiotė drįsta laužyti mano tvorą?! Kas ją taisys?!

- Šita tvora senesnė nei visas mūsų kaimas!!! - Sušuko Dianos mama, bet dukters nepaleido iš savo glėbio, kuriame mergaitė staigiai nurimo. - Ji ant tiek supuvus, kad tik laiko klausimas buvo, kada būtų sugriuvusi pati! O dabar tu.. Tu, sena bjauri ragana, radai atpirkimo ožį!!! Nieko kaltą vaiką!

- KAS TAISYS MANO TVORĄ, IŠGAMA?!! - Senė Marija sušuko taip, kad balsas rūsčiai nuaidėjo per visą kaimą. - Tu savo bjauriai mergiotei per daug leidi, kale!

- Ieškai, kas taisys už dyką tau tą kvailą tvorą?! - Kornelija visu kūnu užstojo Dianą ir pagrasino pirštu senei Marijai. - Net nedrįsk artintis prie mano vaiko, ar supratai?

- O ji tegu net nesiartina prie mano namo!

- Ji tegu vaikšto kur nori! Šita gatvė priklauso visiems, o ne tau vienai!

- Visi matė, kaip mergaitės sulaužė mano tvorą. - Klastinga šypsena apsireiškė bjauriame sename veide, tikrai neketindama to taip palikti ir ji ramiai tęsė. - Jei tu nieko nedarysi, aš pasiskųsiu kai kam. Nemanau, kad tavo darbdaviui tai patiktų.

Kornelija apsidairė, atsiduso ir tarė:

- Rytoj ateis mano vyras Tomas ir pažiūrės ką galima padaryti. Tinka?

- Tinka. - Senė Marija akivaizdžiai liko patenkinta, akys žybsėjo, kaip laimingos žvaigždės. - Lauksiu jo rytoj.

Ji pasisuko ir lėtu žingsniu, per purų sniegą, nutipeno prie savo namo durų.

- Viešpatie, kokia bjauri boba. - Kornelija užsidengė veidą delnais. - Mergaitės, prižadėkit, kad daugiau čia nebežaisit ir aplamai laikysitės kuo toliau nuo šių bjaurių namų.

- Prižadu. - Tarė Diana ir nusišypsojo, o tada įsikabino į mamos parankę.

- O tau, Alisa, ar viskas gerai? - Ramiu balsu pasidomėjo Kornelija ir plačiai nusišypsojo. - Tau, Alisa, nieko nenutiko? Atrodai išsigandusi.

Tik išgirdusi šitą klausimą, Alisa lengvai atsipeikėjo nuo stingdančios baimės ir grįžo į realybę.

- Ne, man viskas gerai. - Drebančiu balsu pamelavo ir nuleido akis.

- Tave palydėti namo? - Maloniai paklausė ji ir dar kartą piktai pažvelgė į senės Marijos namus. - Galiu lažintis, jog tavo mama nerimauja dėl tavęs.

„Nerimauja? Ji greičiau pasiutus..." - Mąstė Alisa. - „Mama niekada to neatleis..."

- Ne, ačiū, bet nereikia. - Atsakė ir nervingai apsidairė stengdamasi laikytis tvirtai ant kojų.

- Na, kaip nori, o mes jau eisime. - Palingavo pečiais. - Nemalonus labai įvyko įvykis a ne? Tačiau tai ne pirmas ir ne paskutinis kartas. Senė Marija jau visam kaimui įgriso iki gyvo kaulo. - Ji lengvai nusijuokė. - Na, gerai, mes jau eisime.

Diana apdovanojo Alisą plačia ir šilta šypsena ir tarė:

- Iki, Alisa! Laikykis!

- Iki, Diana... - Nedrąsiai atsisveikino Alisa ir pažvelgė Dianai tiesiai į akis, o po to jas nuleido vėl pasinerdama į save ir leisdama baimei ir nerimui užvaldyti mintis ir kūną.

Jos pasisuko ir ruošėsi eiti, kai staiga, Kornelija tarė:

- Žiūrėk, Alisa. Ten tavo mama! Na, o mes eisime.