Š𝗮𝗹𝘁𝗶𝘀

2

Greita mintis, jog gal pavyks išvengti bėdos padarė savo. Paslėpusi nerimą, jau ruošėsi eiti toliau ir sekti paskui ją, kai išgirdo, kaip iš užnugario pasigirdo atidaromų durų girgždesys.

- Kur susiruošėte, mažos išsigimėlės!

Mergaitės greitai atsisuko ir pamatė, kad durų prieangyje stovi kaimo bambeklė senė Marija. Alisai sustingo širdis. Senės veidas buvo raudonos nuo įtūžio, o akyse mirksėjo šaltos ugnelės. Pati Marija dėvėjo seną, sulopytą ir vietomis suplyšusią rudą suknelę. Ji net neuždarė durų ir žaibiškai pribėgo prie mergaičių.

- Tai klausiu, kur susiruošėte, a?

- Mes.. Mes tik... - Pradėjo drebančiu balsu Alisa.

- Mes, nenorėjome nieko bloga padaryti, ponia Marija. - Tarė Diana, kurios balsas buvo tvirtas ir be jokių baimės požymių. - Atleiskite, mums.

- Atleisti?! - Veidas pamėlynavo iš pykčio, ant kaktos iššoko venos, ji suspaudė kumščius. - Atleisti?! Kaip tu drįsti su manimi taip kalbėti, tu bjauri mergiote! Aš viską pasakysiu jūsų tėvams! Tegu padengia man žalą! Ar girdi, tu, išgama?!

- Aš juk netyčia, jau sakiau! - Ėmė gintis Diana keldama balsą.

- Netyčia! Kaip tu drįsti su manimi taip kalbėti! O ko tu tyli? - Senė Marija parodė savo senu ir raukšlėtu pirštu tiesiai į Alisą. - Juk tu irgi kalta.

Alisa nieko neatsakė. Žodžiai įstrigo tiesiai gerklėje, o širdis daužėsi kaip pašėlusi. Baimė sukaustė ir neleido tarti nei žodžio.

- Na, ką bjaurybe, liežuvį prarijai? - Ji atsisuko į savo prieangį ir sušuko. - Ei, seni eik laukan ir parvesk šių išgamų tėvus!

- Nereikia tėvus... - Pradėjo maldauti Alisa verkšlenančiu balseliu. - Aš padarysiu, viską, ko tik paprašysite, tačiau, prašau nereikia tėvų!

- Reikia, reikia... - Senės veide nušvito klastinga ir pikta šypsena. - Matai kaip reikia!

Alisa pradėjo verkti. Karčios šiltos ašaros tekėjo jos apšalusiais raudonais skruostais. Pamačiusi tai, Diana užjausdama paėmė ją už rankos. Mergaitės staigiai atsisuko, kai pro duris greitai išėjo senės Marijos vyras, - toks pats senas ir bjaurus senis Haroldas. Parodęs visiems bjaurią ir piktą grimasą ir burną su trimis dantimis, jis paklausė:

- Kas čia vyksta?

- Šios mergiotės išlaužė visą mūsų tvorą! - Parodė ji pirštu į drauges.

- Mes išlaužėme tik va šitą dalį! - Diana toliau garsiai gynėsi. - O ne visą tvorą! Ir dar kartą sakau, tai atsitiko visai netyčia!

- Užsičiaupk, išgama! - Sušuko ir griebė Dianą už rankos. - Niekur tu neisi, kol tavo tėvai neiškars tau kailio!

- Paleisk, skauda! - Diana pabandė išsisukti iš jos bjaurių rankų.

- Viskas čia aišku... - Sumurmėjo senis Haroldas. - Tuoj ateisiu.

Alisa pastebėjo, kaip senis klastingai šypsosi ir trina delnus. Kažką tyliai bambėjęs, apsisuko ir dingo už kampo. Diana toliau gynėsi ir bandė išplėšti savo ranką, kėlė triukšmą, o senė, tvirtai laikiusi, net nemėgino jos paleisti. Alisa suklupo ir užsidengė veidą delnais. Senės Marijos ir Dianos barnio ji jau senai nebegirdėjo. Viskas, ko ji dabar labiausiai troško - tai, susisukti į kamuoliuką ir užsikloti antklode, kad nieko nematyti ir negirdėti. Ateinantis vakaras buvo aiškus ir nieko gero nežadantis.

- Aš nenoriu namo... Prašau, nereikia... Nereikia namo... - Tyliai sau po nosimi kartojo Alisa ir bandė paslėpti ašaras.

Niekas jos negirdėjo ir niekas nekreipė dėmesio. Šaltas žiemos oras ir ledinė žiema aplinkui, atrodė Alisai kur kas draugiškesnė ir šiltesnė aplinka, nei visi šitie žmonės apsupę ją, bei laukiantys namie. Pasinėrusi į save, pajuto artėjančią nelaimę. Aplinka prarado spalvas, garsai nutilo, dabartį nupūtė šaltas žiemos vėjas, palikęs tik mintis apie namus. Ji nepastebėjo, kaip keliu kažkas atskuba.