Š𝗮𝗹𝘁𝗶𝘀

Kornelija

- Tau nebūtina to daryti, Kornelija... - Tarė Tomas ir pasikasė pakaušį.

- Tu mane gal kokia kvaiša laikai, Tomai? - Pasiutęs Kornelijos balsas privertė krūptelėti. - Tu galvoji, aš nesuprantu į ką veliuosi? Praėjo trys sušiktos dienos. Visos trys dienos, kaip mergaitė dingo, Tomai! Ir toks jausmas, jog man ir Dianai tai rūpi labiausiai!

- Ššš.. - Bandė jis nuraminti savo žmoną. - Aš suprantu, jog tau tai svarbu.

- Trys dienos! Ir jokių žinių! Alisa dingo kaip į vandenį. - Kornelija atsiduso ir apsižvalgė. Oras buvo nuostabus. Švietė saulė, o balti sniego patalai džiaugėsi šalta ir spiginančia šviesa. - Nereikia manęs raminti Tomai, aš puikiai suprantu, jog mergaitė greičiausiai negyva, tik kaip man tai pasakyti Dianai...

- Viskas bus gerai, pamatysi. - Pažadėjo jis ir nusišypsojęs apkabino.

Kornelija sunkiai atsiduso. Stovint užšalusio ežero pakrantėje ir stebint, kaip žmonės buriuojasi į grupes su šunimis ieškoti dingusiosios, ji pravirko ir greitu rankos mostu nusivalė ašaras. Po trijų šaltų naktų negalėjusi užmigti, atrodė ligotai. Širdis, atrodė tuoj plyš nuo kaltės ir skausmo. Taip ir nesugebėjusi sau atleisti, už tai, kad leido mergaitei grįžti namo, Kornelija darėsi vis uždaresnė ir panaši į šmėklą.

- O dar tie vilkai... Dėdė Nojus vėl juos matė prie ežero vakar vakare. Kokio galo čia šniukštinėja, kai... - Kornelija nebaigė sakinio, žvilgsniui kritus ant ežero paviršiaus, kuriame linksmai šoko saulės spinduliai.

Dėmesį prikaustė ežero centras, kuriame kreivai ir neįprastai buvo užšalęs ledas. To akivaizdžiai nebuvo prieš geras porą dienų, kai tą lemtingą vakarą ji čia buvo su Nojumi beieškant dingusios Alisos.

- Aš eisiu. - Tarė Tomas, priversdamas ją krūptelėti ir atsiriboti nuo savo minčių. - Lik su Diana, jai dabar kaip niekad, esi reikalinga tu.

- Gerai. - Atsakė neatitraukdama akių nuo kreivojo ledo.

- Šiandien mes ieškosime jos šiaurinėje miško dalyje, - tęsė jis. Jos tėvai, beje, liks kaime, jie vis tikisi, kad ji pati pareis namo. - Balse buvo girdima nuostaba, neprivertusi Kornelijos atitraukti akių.

- Gerai. - Be jokių jausmų, tarė Kornelija, o tada pažvelgė į vyrą. Apšalusi Tomo nosis prašėsi namo, kur šilta ir jauku. - Nežinau, Tomai, gal čia tik aš tokia nenormali, bet jei dingtų mano vaikas, aš jau būčiau išrausčius visą mišką, ir kiekvieną krūmą. Bet čia, tik mano nuomonė.

- Žinau, - jis irgi ėmė akimis tyrinėti ežerą. - Keisti jie...

- Keisti? Kaip galima šiltai tupėti namie, kai tavo vaikas dingo? Ir jau nelemta trečia diena, kuri tik patvirtina, kad mergaitė žuvo... - Nesusilaikiusi Kornelija ėmė raudoti.

- Viskas bus gerai, pamatysi, mes ištversim... - Apkabinęs žmoną, paslėpė jos veidą krūtinėje, nuo įkyrios spiegiančios saulės ir smalsių praeivių akių.

Pakėlusi galvą, Kornelija pakštelėjo vyrui į skruostą. Atsidusus, pastebėjo, kad Diana slepiasi už tolimesnės namo tvoros. Apsimetusi, jog jos nemato, ji pagalvojo:

„Negaliu apsaugoti tavęs nuo viso to siaubo, su kuriuo mums teks susidurti, vaikeli. Atleisk..."

Tomas, paleidęs ją žvilgtelėjo ežeran, kai Kornelijos akys pakrypo ta pačia linkme ir ji tvirtai tarė:

- Juk tu galvoji apie tą patį ką ir aš, ar ne?

Tomo veidas surimtėjo, patvirtinęs Kornelijos įtarimus. Taip, tas kreivas ledas, jo tikrai čia nebuvo, kai dingo Alisa. Ji nusisuko ir ėmė stebėti užšalusį ežerą. Tas paslaptingai kvietė ir viliojo ją, lyg žadėdamas atskleisti niekam nežinomą paslaptį. Susigundžiusi Kornelija, nusisuko nuo vyro ir ryžtingais žingsniais pasileido eiti ežero pakrante. Tomas ją šūktelėjo, bet ta neatsakė ir jis greitai ją pasivijo. Nepatvarus ledas bandė atgrasyti, tačiau Kornelijos akyse užsidegė ryžtas.