Š𝗮𝗹𝘁𝗶𝘀

11

Akimirkai, mintyse šmėstelėjo dingusio dėdės Eriko portretas, bet tas greitai išgaravo, kai Alisa vėl išgirdo tėvų balsus.

- Ji visada žada viena ir tą patį ir niekada nesikeičia. - Mama priėjo prie lango, akimirkai mestelėjo žvilgsnį į temstantį kiemą ir užskleidė raudonas užuolaidas. - Beje, lauke temsta ir sninga. Manau naktį kils pūga.

Ji kalbėjo be jokių jausmų ir taip šaltai, lyg apie kasdieninius buities darbus. Alisa savo apsiverkusiomis akimis vis bandė pagauti mamos žvilgsnį, jog ji kalba nerimtai, tačiau mama pasisuko šonu ir net nepažvelgė į ją. Jeigu mama apsigalvos, Alisa prižadėjo sau, kad mylės ją dar smarkiau ir visada elgsis tik taip, kaip nori ji. Daugiau niekada gyvenime nebepyks ant jos, minės tik geru žodžiu ir visais įmanomais būdais stengsis įtikti. Akimis stebėdama kiekvieną jos judesį ir veido išraišką, Alisa grietai atleido jai ir paslėpė pyktį viduje. Nusisukusi nuo lango ir metusi abejingą žvilgsnį dukrai, mama grįžo į savo vietą ir įsitaisė vyro pašonėje.

- Oras mano naudai, ar ne, brangioji? - Jis meiliai nusišypsojo jai ir pakštelėjo į lūpas.

Kiekvienas tėvų tartas žodis, kiekviena šypsena, ar rankos mostas buvo aštrus pjūvis jos mažai vaikiškai širdelei. Tėvų elgesys negailestingai žalojo ir niekino. Viduje viskas apsivertė aukštyn kojomis, - meilė tėvams giliai pasislėpė sielos glūdumoje, o širdyje užgimė nauja tamsi, skausmo ir pykčio būtybė, kuri pamažu bandė prabusti ir pastovėti už save, tačiau baimė ir nerimas kontroliavo visą kūną. Skaudantys ir prastai judantys pirštai ėmė drebėti. Alisa nuleido galvą ir pasistengė nebeverkti.

- Tuoj baigsiu valgyti ir tada atsikratysiu ja, gerai mieloji? - Jis švelniai pakštelėjo ją į skruostą.

- Gerai, - ji atsakė jam tuo pačiu. - Tik, žiūrėk, nesušalk, gerai?

Alisa pabandė atsistoti. Pavyko, bet sunkiai. Ji ėmė dairytis savo brolių, tačiau nei jų, nei verkiančios mažosios sesutės, niekur nematė ir negirdėjo. Pajudinusi pirštus suprato, kad jie sužeisti, atvirų lūžių nesimato, o skaudės kokią savaitę. Mokykloje bus gėda dėl tokių mėlynų rankų, bet juk ji draugauja tik su Diana, todėl nereikia nerimauti. Taip, Diana pati geriausia ir ją myli. Ji tikrai bus šalia ir nesijuoks iš mėlynių. Juk niekada nesijuokė.

„Tėvai neišdrįs atsikratyti manimi... Jie negali su manimi taip pasielgti... Jie tik gąsdina." - Galvojo ji trindama pirštus.

Viduje jai prabudo viltis, jog visa tai apie ką čia kalbama netiesa ir jie paliks ją ramybėje. Tada Alisa galės eiti toliau daryti savo namų darbus, tačiau kūnas veikė priešingai. Jis įsitempė, kvėpavimas tapo gilesnis ir ramesnis, o kojos veikė puikiai. Alisa pastebėjo, jog kojos, kuriomis ji gali greitai bėgti, yra visiškai sveikos ir nesužalotos. Ji juk geriausia ir greičiausia bėgikė tarp visų kaimo ir mokyklos vaikų. Tai suteikė ryžto ir pasitikėjimo savimi. Dabar gimė tikra viltis, o ne iliuzija kuri vertė tikėti, kad viskas bus gerai. Mergaitė, ignoruodama skausmą, išsitiesė visu ūgiu ir pirmą kartą gyvenime, sukaupusi visą drąsą, smerkiančiai pažvelgė į savo tėvus.

„Rimtai jie ar ne, aš nebeleisiu jiems daugiau nieko blogo šiandien man padaryti." - Ryžtingai mąstė Alisa, bet kažką tarti atgal nedrįso.

Staigiai užgimęs pasitikėjimas savimi, pradėjo kurti įvairiausius planus, kur būtų galima pabėgti ir ką ji darys jei tėtis kažkur norės ją nusivesti. Vaizduotė piešė vieną scenarijų po kito, bandydama pasivyti padrikas mintis.

„ Į kaimą bėgti negalima, kaimo žmonės netikės manimi ir greitai gražins mane tėvams. Juk jie niekada netikėjo..."

Tėtis atsistojo ir pasirąžė. Mama greitai pasekė jo pavyzdžiu, apkabino, klaikiai nusijuokė, o tada dingo virtuvėje. Jį sužavėjo tas juokas ir veide pasirodė patenkinta ir šalta šypsena, o akys sužybsėjo nesveiku užsidegimu. Alisa paskutinį kartą į jį pažiūrėjo vilties ir meilės kupinomis akimis, jog viskas apie ką čia buvo kalbama, yra melas, tačiau metęs jai atgal šaltą ir nepatenkintą žvilgsnį, jis nuėjo rengtis. Akimirką mergaitė stebėjo kaip jis rengiasi, maunasi batus ir velkasi striukę, o tada jis šaltai, net į ją nepažvelgęs, tarė:

- Tau rengtis nėra būtina. - Žodžiai, lyg peiliai, įdūrė į širdį.