Š𝗮𝗹𝘁𝗶𝘀

Alisa

- Na gi, ateik į lauką! Kiek tavęs galima laukti? Gyvūnai prabus iš žiemos miego, kol tu susiruoši. – Girdėjosi, kaip lauke šaukia Diana.

        Pamačiusi ją pro apšalusį langą, Alisa apsidžiaugė. Ji greitai uždarė savo trečios klasės matematikos vadovėlį ir nuskubėjo į virtuvę, pas mamą. Tvanki virtuvės atmosfera slėgė, bet mergaitės nosį palietė malonus maisto kvapas. Suplyšę tapetai, riebalų dėmės ant sienos, seni, ne pirmos kartos baldai. Ant grindų, prikrauta šiukšlių, kuriomis buvo kūrenama krosnis. Virtuvės langas, kurio skilimus apklijavo lipnia juosta, aprasojęs ir niūrus, praleidžiantis, tik pačius įkyriausius Saulės spindulius. Mama, atsisukusi į viryklę ir kažką maišė puode. Akimirkai, Alisa stabtelėjo, kad įsitikintų, kokia jos nuotaika, nes nuo to priklausė ar galės eiti pažaisti su Diana.

- Mama? – Nedrąsiai tarė Alisa nedrįsdama pakelti akių nuo grindų.

- Ko? – Neatsisukusi, ji toliau paniro ties puodu.

- Galima išeiti į lauką pažaisti su Diana? Kol šviesu. – Alisa pakėlė akis, iš balso supratusi, jog mama nėra pikta.

- Namų darbus padarei? – Šaltai paklausė mama.

- Ne, bet padarysiu vakare. – Nors ir stengėsi laikytis tvirtai, bet balsas vis tiek drebėjo.

- Gali eiti. - Net neatsisukusi į Alisą, toliau kažką maišė puode. - Na žiūrėk man, kad namų darbai būtų padaryti. Aš įspėjau tave.

        Alisa dar pastovėjo tarpduryje, laukė, gal mama dar ką pridurs, tačiau ta tylėjo ir buvo susikaupusi ties savo puodu. Greitai prisiminusi Dianą, nuskubėjo rengtis į lauką. Ji paskubomis, užsimovė savo šiltus žieminius batus, greitai apsivyniojo aplink kaklą raudoną šaliką, užsidėjo kepurę ir užsivilko rudus kailinius.

- Aš išeinu! – Sušuko prieš išeinant į lauką.

        Mergaitei niekas neatsakė ir ji nuskubėjo į lauką pas Dianą. Galvoje šmėstelėjo keista mintis, kad ramybė ir namų gėris, paskutinį kartą išlydi ją laukan. Papurčius galvą ir nuvijus nemalonią nuojautą, Alisos nuotaika staigiai pakilo. Diana buvo jos vienintelė ir pati geriausia draugė. Žaisti su ja visada buvo smagu, be to mergaitės retai pykosi.

         Diana stovėjo už vartų ir tingiai spardė sniegą. Jos skruostai buvo raudoni nuo šalčio, o pati dėvėjo jai smarkiai per didelę juodą pūkinę striukę. Ryškiai švietusi saulė nei kiek nešildė, priešingai, atrodė tik praskverbia orą žvarba, o baltas sniegas nemaloniai atspindėjo spindulius tiesiai Alisai į veidą. Giliai įkvėpusi šalto žiemos oro, ji, kaip mažas šiltas Saulės spindulėlis, nusišypsojo visam kaimui: namams, apklotiems didele sniego paklode, apšalusiems medžiams ir žinoma, Dianai.

- Tu labai ilgai užtrukai, beveik sušalau tavęs belaukdama! – Ėmė skųstis Diana, išpūtusi raudonus skruostus.

- Man reikėjo atsiklausti mamos leidimo, – teisinosi Alisa.

„Juk tu žinai, kokia ji..."

- Tikiuosi, tavo mama buvo geros nuotaikos? Matyti ją piktą nesinori net man. Atrodo ji pražudys tave vien savo piktu žvilgsniu.

- Nėra ji jau tokia bloga... – Tarė Alisa, pasijutusi nedrąsiai ir tyliau nei įprasta, o tada nusuko žvilgsnį nuo priekaištingų Dianos akių. - Kaip matai išleido mane, nors galėjo liepti daryti namų darbus.

- Aš jau padariau namų darbus. – Tai tariusi Diana išsišiepė.

- Aš padarysiu vakare, kai sutems. – Besiteisindama Alisa sulipdė sniego gniūžtę ir metė ją tiesiai į Dianą.

- Taip negalima! Aš nesitikėjau! – Sušuko ji ir nusijuokė.

            Skambus Dianos juokas nuaidėjo per visą kaimą. Atrodė, gyvenvietė nutilo ir bandė pasiglemžti dalelę šilto vaikiško juoko į save. Patrynusi rankas, nelaukdama Dianos atgalinio smūgio, Alisa greitai sulipdė antrą sniego gniūžtę ir ją sviedė į draugę, tačiau nepataikė. Diana nusprendusi neatsilikti, greitai sulipdė gniūžtę ir metė atgal į Alisą.

- Tik ne į veidą! – Tai tarusi Alisa užsidengė rankomis veidą.

- O tu bijai?! - Diana toliau juokėsi.

            Alisa apsisuko ir pradėjo bėgti per visą kaimą, kurio kelias nebuvo dar valytas nuo per naktį prisnigusio sniego. Ji girdėjo, kaip Diana nieko nelaukdama ją vejasi. Gatvė buvo slidi, mergaitė atsargiu žingsniu greitai pasuko keliu vedančiu link ežero. Girdėjosi, kaip Diana sustojo, tada akimirkai Alisa atsisuko ir pažvelgė į draugę – ta, pasilenkusi ranka siekė balto sniego. Alisa nusijuokė ir sušuko:

- Nepagausi!

           Diana neatsakė, tačiau Alisa akies kampučiu matė, kaip draugė šypsosi ir siekiasi sniego. Greitai pasilenkusi, griebė purų sniegą ir pradėjo lipdyti gniūžtę, o sulipdžiusi, metė ją į Dianą ir pataikė.

- Dešimt taškų! – Žaismingai sušuko Alisa leisdama sau džiaugtis.

Diana skambiai nusijuokė, o tada metė gniūžtę į Alisą, tačiau nepataikė.

- Už nepataikytas, skaičiuosiu minusą! - Nusijuokė Alisa.

           Mergaitės juokėsi ir mėtėsi sniego gniūžtėmis, kol galiausiai abi nugriuvo į sniegą ir nuo apėmusio juoko nebegalėjo atsistoti.

- Gal eikime link ežero? – Pasiūlė Alisa stebėdama kaip Diana išpučia šiltą orą. – Juk nuo čia jau visai nebe toli. Pažiūrėsime ar ledas pakankamai tvirtas.

- Man mama neleidžia eiti prie ežero. – Šypsena dingo nuo veido.

- Ką? Kodėl? – Nustebo Alisa ir prisėdo.

- Senis Nojus, nu žinai, kuris gyvena kaimo gale, užvakar matė vilkų gaują netoli ežero.

- Kvailystė, – Alisa numojo ranka ir dirbtinai nusijuokė, tačiau viduje suspurdėjo kažkas nemalonaus. – Mano mama sako, kad jis pakvaišęs, pastoviai meluoja ir gąsdina kitus. Ir aplamai juo negalima tikėti. Taip mano mama ne kartą visiems sakė.

- Tavo mama keista... Apie tai irgi, ne kartą kalbėjo kaime...– Ramiai tarė Diana ir suraukusi antakius ėmė tyrinėti sniegą. – Nepyk, bet man nemalonu, kai ji šalia. Nežinau, kaip tai paaiškinti... Ji tikrai labai maloni, net gi per maloni sakyčiau. Bet viduje, toks keistas ir nemalonus jausmas... Šaltas jausmas... Norisi laikytis nuo jos atokiau.

- Eik jau! – Alisa nusijuokė, bet juokas buvo per daug perpildytas liūdesio, kad draugė to nepastebėtų ir ėmė lipdyti sniego gniūžtę.

           Nusukusi žvilgsnį, pasinėrė į save ir nutilo. Akys pablanko nuo staigaus nebepaslepiamo liūdesio, o tada Alisa greitakalbe išpyškino:

- Mano mama pati geriausia! Ji mane labai myli kaip ir aš ją!

- Mano tėtis vakar tam seniui malkas kapojo... – Diana mikliai nusprendė kalbėti kita tema pastebėjusi nerimą Alisos veide.