Š𝗮𝗹𝘁𝗶𝘀

18

Akys prisimerkė, kai tolumoje ji išvydo silpną ir trapų šviesos žybsnį. Trapi šviesa suteikė jėgų ir vilčių, kai pirmą kartą per visą vakarą Alisa sau švelniai nusišypsojo. Skleidžiama šviesi šiluma ir draskomi nakties šešėliai, vis stipriau traukė mergaitę link savęs, versdami baimes ir siaubą likti miške.

„Kaimas! Aš matau kaimą!" - Iš netikėtos sėkmės Alisai ištryško ašaros jos žaliose akių kampučiuose, kurios nebedegino skruostų ir nesukėlė skausmo.

Su kiekvienu žingsniu, atrodė, kojos stiprėja ir Alisa išbėgo iš miško. Greitai susiorientavusi, jog atsidūrė netoli ežero, pašoko iš džiaugsmo ir pasididžiavimo savimi, kad įveikė tamsą, kad įveikė šaltį. Pūga ketino nurimti ir mergaitė pamatė gimtojo kaimo baltus stogus ir užšalusį ežerą pamiškėje. Džiaugsmas užliejo trapią vaikišką širdelę ir ji nuskubėjo link kaimo, link šiltai miegančių namų, kuriems nebaisus joks šaltis. Pakilios nuotaikos vedama, visą patirtą siaubą paliko miške ir prižadėjo sau, kad niekada ten nebesugrįš, o tada atsisuko atgal. Pamiškėje, lėtai, be šviesų slampinėjo dvi figūros. Širdį staigiai užvaldė nerimas, bet Alisa nekreipusi į jį jokio dėmesio sušuko:

- Teta Kornelija! Dėde Tomai!

Dvi figūros sustojo, o tada pasisuko link jos. Alisa apsidžiaugė, jog pagaliau vienatvė ir baimė įveiktos, kol akies kampučiu, tamsoje, pastebėjo, kad viena figūra šlubuoja. Sustingusi stovimoje vietoje, juto, kad pavojus niekur nedingo. Šešėlių apgaubti siluetai judėjo greitai ir be šviesos, supratusi, jog kova už gyvybę dar ne baigta Alisa pasileido bėgti link ežero. Ašaros vėl nudegino skruostus, lyg nurodydamos, kad tėvų ketinimai nėra šilti.

„Jie nebėgs per ežerą." - Galvojo ji. -„Jie niekada nemėgo jo, ledas trapus, o aš moku plaukti. Jeigu perbėgsiu jį, galbūt, sutiksiu tetą Korneliją ir ji manimi patikės."

Kaimas buvo visai šalia ir Alisa ėmėsi šauktis pagalbos. Namai stovėjo tylūs ir nebylūs, o iš jų kaminų kilo tamsoje skęstantys dūmai, languose švietė trapi šviesa, tačiau nei vienas iš jų net neketino padėti Alisai. Mergaitės išsigelbėjimo viltis geso su kiekviena sekunde ir apimta nevilties ir panikos, pradėjo tiesiog rėkti. Tėvai, neišsigandę ledo, kažką malonaus sušuko ir atsargiais žingsniais, artėjo link jos. Alisa visiškai nesitikėjo, kad ją seks, pasileido bėgti slidžiu ledo paviršiumi. Nerangiai skubant link kaimo, mergaitė stengėsi nekreipti dėmesio į skausmą ir vėl kūną badantį užvaldyti šaltį. Ji garsiai kvėpavo pro burną, gerklę perštėjo, tačiau Alisa net neketino sustoti ir juo labiau, - pažvelgti atgal, artėjančiai mirčiai į akis. Akimirkai apkaltino save kvailumu, kad patikėjo, jog jie jai atleis ir nieko nepadarys. Juk ji puikiai miške girdėjo, kad jie tenori, kad ji dingtų visam laikui. O dabar puiki, proga, juk kaimas kurčias, o šaltis ir tamsa jų draugai. Širdyje suvirpėjus trapiai meilei ir vilčiai, Alisa apsisuko. Tamsoje, tėtis atrodė klaikiai. Jo juodus plaukus talžė vėjas, o veidas, buvo visai čia pat, persikreipęs iš neapykantos. Mama šlubavo gale, bet tamsa neleido pažvelgti jai į akis. Griebdamasi paskutinės vilties išsigelbėti, Alisa bėgo su viltimi nepaslysti, o savo mažomis ir sužalotomis rankomis siekėsi kaimo šviesų. Ji puikiai girdėjo kaip tėvai meta vėjui atsitiktinius prakeiksmus, stengdamiesi kuo tyliau ją pasiekti ir užčiaupti amžiams.

„Aš jus visus labai myliu, o ypač tave Diana..." - Savo netikėtumui, pagalvojo ji ir suklupo.

Nepatvarus ledas po jos kojomis sutraškėjo ir pradėjo lūžti. Alisa sukūkčiojo, supratusi klydusi, kad blogiau už šaltį ir vilkus būti nebegali. Laikydamasis atstumo, tėvas sustojo ir skambiai nusijuokė, o tada žengė kelis žingsnius atgal. Ledas prasiskyrė jai tiesiai po kojomis, parodęs juodus ir negailestingus vandenis. Šaltas vanduo staigiai nudegino kojų odą, priversdamas surėkti. Alisa, iš visų savo vaikiškų jėgų, stengėsi judėti į priekį ir kovoti už savo gyvybę. Paslydusi ant ledo luito, pajuto kaip šaltas ir negailestingai skausmingas vanduo tempia ją gilyn. Pilvą apkabino šalti vandenys, pažadėję niekada jos nebepaleisti. Nenorėdama patikėti, jog iki pusės jau yra bjauriame juodo ežero vandenyje, baimės kupinos akimis ir drebančiu balsu sušuko:

- Mama! Tėti! Padėkit man! Aš labai, labai atsiprašau už viską... Aš daugiau taip nedarysiu! Pažadu! - Akys kabinosi už ledo luitų, bet rankos judėti atsisakė.

Tėvas atsargiu žingsniu priėjo arčiau, vėjas atnešė jautriai Alisos nosiai bjaurų alkoholio kvapą. Jis tylėjo, o po to nusišypsojo, kai skęstanti mergaitė pabandė griebtis atsitiktinio ledo luito. Alisa pabandė užsiropšti ant jo, tačiau peršlapę rūbai ir batai negailestingai tempė ją gilyn į juodą ežero dugną.

- Girdi, Kristina. Buvai teisi, oras ir tamsa mano naudai. - Jo balsas buvo žvarbesnis už juodus ežero vandenis.

Nenoromis apsipratusi su mintimi, jog skęsta, Alisa bandė nusimesti nuo savęs savo šlapius drabužius, bet ji niekaip negalėjo atsisegti striukės savo sužalotais ir suakmenėjusiais pirštais. Niekaip negalėjusi patikėti, kad nepavyks išsikrapštyti, ji iš paskutinių jėgų griebėsi ledo luito. Ledinis vanduo šaldė kūną, o sąmonė temo. Galvoje skriejo padriki vaizdiniai, kaip ji čia maudėsi su Diana, kaip mama iškepė pyragą, kaip tėtis sutaisė sūpynes kiemo gale. Besišypsantį tėvo veidą pamačius iš arti, mintis užvaldė pasibaisėjimas, jog artėja galas. Alisa prisivertė pasižiūrėti tiesiai į šaltakraujiškas rudas tėvo akis. Jose amžiams užšalo meilė ir šiluma. Neištvėrusi šalto žiemos siaubo ir panaudojusi paskutines savo šiltas jėgas ir viltis, Alisa paskutinį kartą, tėvams į veidą, sušuko:

- Aš pažadu būti gera! Aš, aš prisiekiu...

Akyse temo, kai pastebėjo, tamsoje skęstančias figūras. Pasigailėjęs vėjas, prieš panirus po lediniu vandeniu, atnešė šiltą ir švelnų mamos balsą:

- Pagaliau atsikračiau jos, ji niekada man nepatiko.