Š𝗮𝗹𝘁𝗶𝘀

14

- Kaip tu galėjai ją paleisti?! Tu bent įsivaizduoji, kas bus jei ji nubėgo pas tuos kvailus kaimiečius ir pasislėpė ten? Ką, po galais, jie pagalvos apie mus? O jei jie patikės jos melais, o ne mumis? Mums galas! - Gerai pažįstamas šaltas balsas privertė išsigąsti.

- Baik, gal mums pasisekė ir ta kvaiša pasiklydo miške? Ji tikrai bėgo į mišką, galiu prisiekti. Tokios šaltos nakties jai neišgyventi.

Alisa akimirksniu atpažino savo tėvų balsus. Užmiršusi vilkus, ji smarkiai prisispaudė prie medžio kamieno, kad jos niekas nepastebėtų. Leisti jiems aptikti save reikštų žūtį. Jie gyvenime jei neatleis, nei to spyrio, nei tvoros, nei pabėgimo. Priėję prie tos vietos kur tupėjo Alisa, mama saldžiu balseliu garsiai sušuko per visą mišką:

- Alisa, vaikeli, kur tu? Mes tik pajuokavom, grįžk namo, prašau, juk miške labai šalta!

- Alisa! - Sušuko tėtis. - Kur tu?! Grįžk namo, juk tu sušalsi ten viena miške! Namie laukia šilti pietūs, kam tau tas miškas?

Ji mikliai suprato, jog tėvai nieko gera jai nežada. Jie niekada nekalbėjo taip maloniai, tai buvo keista ir nebūdinga. Širdis maloniai suspurdėjo, pilna vilties ir meilės, bet protas išliko šaltas ir neleido tikėti viskuo, ką girdi. Baimės pančiai grįžo ir priminė, jog jie gali ją pastebėti. Alisa dar labiau prisispaudė prie medžio kamieno. Širdis ėmė pašėlusiai plakti, o kraupūs dienos vaizdiniai taip ir stojo akyse.

- Jos čia nėra. Tu tikrai ją matei bėgančią link miško? Gal tau tik pasirodė? - Piktai ir tyliai paklausė mama. - Galiu lažintis ji nubėgo pas savo tą kvailą draugę iš kaimo.

- Taip, sutinku, be reikalo čia vaikštom. Jei mergiotė nubėgo į kaimą, tai pridarys mums bėdos ir kaimiečiai gali stoti jos ginti. Jei ji pasiklydo miške, na, visiems nuo to tik geriau, nemanai?

- O kas, jei mes grįšim į kaimą, o jos ten nėra? Ką sakysim tiems nevykėliams? Aš planavau rytoj pasakyti tai šliundrai Kornelijai, jog Alisa išvyko pagyventi pas savo močiutę. Ne manai, kad atrodys keista, jei vakare sningant ir šąlant ji dingo?

- Na tuo geriau, praneši šiandien. Jei pamatysi mergiotę pas juos, parsivesi namo. Na sugalvosi ką nors, kad jai pasivaideno ir ji išsigalvoja, pridursi, jog parkrito. Jei jos ten nebus, mandagiai pasiteirausi ar nebuvo Alisa užėjusi atsisveikinti su savo drauge, juk ji neva išvyksta pas močiutę rytoj. Ims klausinėti sakyk - Alisa užeis rytoj. Tada mums pasisekė, kad mergiotė pasiklydo miške ir jai galas.

- Juk mes tarėmės, kad nežalojam veido! Kokio velnio jei trenkei į akį? Manai tie suskiai nepastebės? - Atkirto ji ir Alisa jau įsivaizdavo, kaip mama griežia dantimis.

- Koks skirtumas? Jai vis tiek galas. O dabar čiuožk pas tą kalę, jei nenori būti jos vietoje! Tavo akis galiu papuošti vėl, juk nenori būti panaši į tą vaikį. - Pasigirdo smūgis, mama parkrito ir suaimanavo, o po to nešvankiai nusikeikė.

- Na gerai. Matyt, aš neturiu pasirinkimo. - Atkirto ji.

Alisa įsidrąsino ir pakėlė galvą. Akies kampu pastebėjo, kaip einantys keliu tėvai apsisuka ir grįžta į kaimą. Mama šlubavo, tėtis ėjo priekyje, blankiai žibintuvėliu apšviesdamas kelią. Einant jie dar kartą meiliai pašaukė ir pakvietė ją atgal namo. Po to jų balsai nutilo ir patys jie pradingo tamsoje. Nenoromis, Alisa pradėjo kukčioti.

„Jie nei kiek nesigaili. Jiems visai nerūpi kur aš..."

Šąlant ir skęstant savo kančiose, Alisa nebematė išeities. Galvoje sukosi slaptas noras grįžti atgal namo, kol tėvai nuėjo pas Dianos mamą, greitai pavogti maisto ir pasislėpti po lova, kur jie tikrai jos neieškos, o ji tyliai sukramtys viską. Juk tai nebe pirmas kartas, tėvai net nepastebės... Tačiau, o kas po to? Ji atsidurs tokioje pat padėtyje kaip dabar. Nebus kur dėtis ir priedo tėvai bus visai šalia, o netyčia aptikę ją, mergaitei pareis žadėtasis tėvų galas, juk tuose namuose, šalčiau nei lauke. Viena bjauri mintis, jog jai vėl reikės susitikti su savo abejingais ir žiauriais tėvais, ėmė varyti iš proto. Ji uždengė akis nejudriais ir sustingusiais delnais ir ėmė tyliai murmėti:

- Ką man daryti... Ką man daryti...