Š𝗮𝗹𝘁𝗶𝘀

13

Apimta nevilties, jis suklupo, o tada išgirdo kažką tyliai kalbant netoli miško. Nerimas, jog tėvas vis dar jos ieško, greitai privertė veikti. Supratusi, jog baimė neleis naktį eiti į mišką vienai, o grįžti į kaimą ir tikėtis, jog jai kažkas padės, būtų per naivu ir kvaila. Juk tai ne pirmas kartas, o patirtis sakė savo. Prisiminimai blankiomis spalvomis praskriejo atmintyje, kol ji mikliai mąstė ieškodama išeities. Akys pakrypo į dangų, - vis dar tebesnigo ir sniegas maloniai lietė veidą, glostydamas švelnumu, kurio jai neteko patirti. Akies kampučiu pastebėjusi medžių viršūnes, išsiskiriančias juodame nakties fone, mergaitė giliai iškvėpė. Medžiai patraukė jos dėmesį, pažadino gražius prisiminimus. Čia palei mišką, ji buvo praleidusi daug laiko kartu su Diana ir kitais kaimo vaikais nerūpestingai žaisdama. Ji ne kartą buvo užlipusi vos ne į kiekvieną medį, besijuokianti ir linksma kartu su jais. Nedvejojus, ji apčiuopomis rado tinkamą medį ir lėtai pradėjo ropštis jo šakomis į viršų. Kūną skaudėjo, todėl lipo lėtai. Sušalę pirštai nenorėjo liesti apsnigtos žievės, skausmas nemaloniai atsiliepė kūne. Čia jos tikrai neieškos tėvai ar dar kas nors, nebent Diana, kas yra mažai tikėtina, be to medyje jokie vilkai jai buvo nebaisūs. Užlipusi ji pažvelgė į dangų, iškišo liežuvį ir pagavo juo krentančią šaltą snaigę. Kojos ir rankos šalo ir bandydama sušilti, ėmė aktyviai judinti kojų pirštus batuose ir pūsti šiltą orą į savo suakmenėjusias nuo skausmo ir šalčio rankas. Neilgai trukus, pradėjo purtyti drebulys, - šaltis davė apie save žinoti. Alisos akys kiek priprato tamsoje, tačiau ji vis tiek tematė tamsius medžių kontūrus. Patogiai įsitaisius medyje, ji apkabino kelius rankomis, kad būtų šilčiau. Po viso to patirto skausmo ir siaubo, ji patyrė pyktį, o dabar ir šaltį. Liūdesys apėmė jos mažą sužalotą vaikišką širdelę ir ji nenoromis pravirko. Ašaros degino skruostus, o speigas kandžiojosi, versdamas odą pašiurpti. Šaltis bandė užimti tiek jos kūną, tiek vidų ir verkdama dėl tos visos neteisybės, kuri ją ištiko, pamažu leido jam tai padaryti.

„ Juk čia Diana pargriuvo o ne aš. Čia ji sulaužė tą nelemtą tvorą, o ne aš. Tada kodėl kenčiu aš, o ne ji? Ir ji dar vadinasi mano draugė?! Nekenčiu jos! Nekenčiu! Kodėl jai neatsidūrus mano vietoje?" - Pyko, šniurkščiodama nosimi.

Susisukusi savo šaltame medžio lizde, ji leido sau garsiai verkti. Medžiai aidu nešė jos skausmą ir kančią per visą šaltą ir tamsų mišką. Tik miškas kurčiai negirdėjo ir guosti neketino. Jis liko niūrus ir atšiaurus šiltai mergaitės širdelei. Ašaros kartu su visu vidiniu skausmu skaudžiai krito ant jos ištinusių ir pabalusių pirštų. Pajutusi, jog šaltis ima viršų ir galūnės nebe tokios jautrios kaip buvo, ji nusivalė ašaras ir pabandė nurimti.

„Kur aš dabar eisiu... Aš juk niekam nereikalinga..."

Ji pakėlė akis į viršų, snaigės lengvai krito ant plaukų ir pečių. Pastebėjusi, jog striukė ir plaukai apsnigti ne mažu sluoksniu sniego, mergaitė padarė išvadą, jog praėjo nemažai laiko, o jos dar niekas neieškojo. Nurimti nepasisekė, bent jau ašaros nustojo riedėti. Tolumoje vėl užstaugė vilkai, tik šį kartą, jie buvo žymiai geriau girdimi.

„Aš tikrai girdėjau... Prisiekiu aš girdėjau, kaip jie staugė... Gal čia tik palaidi šunys? O gal senis Nojus buvo teisus? Gal jis rimtai matė vilkus netoli ežero?"

Alisos pyktis akimirksniu išgaravo ir jo vietą užėmė baimė, nerimas ir drebulys.

„Jei nedingsiu iš čia, mirtinai sušalsiu. Jei grįšiu į kaimą, mane užmuš tėvas su mama. O jei pabandysiu nulipti, apačioje manęs laukia vilkai. "

Apkabinusi kelius garsiai išpūtė orą, kuris sunkiai tūnojo plaučiuose. Nuo to nepalengvėjo, bet ir verkti nebebuvo jėgų. Kovoti taip pat. Akimirką Alisa panoro melstis, tačiau matant, kaip Dievas leidžia jai gyventi šitame šaltame košmare, ji apsiprato su mintimi, jog jo greičiausiai nėra ir niekas jos neišgelbės. Sunkiai atsidususi, ji pakėlė galvą ir savo nuostabai pastebėjo tolumoje artėjančias šviesas. Ji išsigando, širdis nuriedėjo į kulnus, o mintys susipynė tarpusavyje, ką daryti. Luktelėjusi akimirką, nusprendė laukti, kol pamatys kas jos ieško. Jie ėjo lėtai ir Alisai sunku buvo atpažinti, kas eina tuo keliu. Visai gretai, ji išgirdo artėjančius balsus.