Š𝗮𝗹𝘁𝗶𝘀

7

Alisa nuleido galvą žemyn ir ėmė įdėmiai apžiūrinėti savo kojas. Ji įsiklausė, kaip mama priėjo ir pradėjo apžiūrinėti išplautus indus. Gretimame kambaryje verkė sesuo ir mergaitė girdėjo, kaip išsigandę broliai bando ją apraminti. Tai buvo savaime suprantama, juk jie nenorėjo atkreipti į save įsiutusios motinos dėmesį, nes jos nevaldomas pyktis ir žiaurumas tada paliestų ir juos. Alisa pasijuto bjauriai, nuo staigios minties, jei mama imtų pykti ant jų. Taip, ją paliktų ramybėje, bet, o kaip broliai? Juk jie dar visai maži ir nieko nesupranta. Alisa pasijuto bjauriai prisiminusi paskutinį kartą kai tai įvyko. Broliai verkė ir rėkė, o tada, kai viskas baigėsi lyg niekur nieko apkabino ją ir paprašė pažaisti kartu.

„Jie tokie maži ir kvaili, naudotis jais labiau nei niekšiška."

- Man nepatinka... - Tarė šaltai ji ir Alisa staigiai atsipeikėjo nuo savo minčių. - Ar girdi?! Man nepatinka!

Alisa taip ir liko stovėti nepakeldama akių. Nuojauta kuždėjo, jog viskas labai blogai.

- O žinai, ką? Tu man atsibodai. Atsibodai galutinai. - Tai tariusi, ji nusijuokė. - Tu net paprasčiausio darbo negali padaryti, kokia aplamai iš tavęs nauda? Kam tu reikalinga tokia? Niekam! Net man!

Kol mama pyko, tyčiojosi ir juokėsi, Alisa net nemėgino prieštarauti ar atsiprašyti, nes žinojo, jog nuo to bus tik blogiau jai pačiai. Dabar egzistuoti turėjo teisę tik mamos balsas ir nuomonė. Žodžiai skaudino, bet jie buvo tariami taip dažnai, kad Alisa jau priprato.

„Reikia leisti jai išsilieti ir viskas bus vėl gerai, kaip visada. Rytoj ji nieko net neprisimins."

- Žinai, aš pagalvojau ir nusprendžiau būti tau gera. Netgi per gera, aš sakyčiau. - Ji išsišiepė plačia šypsena. - Ko ten spoksai į tas grindis? Ar girdi?

Alisa greitai pakėlė galvą ir pažvelgė mamai tiesiai į akis. Jose nepamatė nieko artimo ir šilto, nesvarbu, koks didelis buvo noras, kad ji nurimtų.

- Kaip jau minėjau, aš busiu tau labai gera. Leisiu tau už tavo nesąmones pačiai išsirinkti sau bausmę. Juk tu šiandien prisidirbai, a ne? - Nusijuokusi patapšnojo Alisai per skruostą. - Na ko tokia nusiminusi, bijojai, jog liksi be bausmės? O aš tokia bloga mama, vos nepamiršau tavęs nubausti. Nieko tokio, dabar viską ištaisysiu ir leisiu tau pačiai atsinešti arba lazdą, arba rykštę. Kurį renkiesi tu? Ne nieko nesakyk, noriu, jog tai būtų man staigmena!

Šaltai ir skambiai nusikvatojusi, paspyrė virtuvėje stovintį kibirą su šiukšlėmis. Tos pabiro, mergaitė pasimėtė tarp pulti jų rinkt ir mamos žodžių. Bet ta tik sušuko:

- Na ko tu lauki? Neversk manęs laukti!

Alisa taip ir liko stovėti vietoje apšalusi, negalėdama patikėti, kad ketinimai rimti. Užsimerkusi, ji vis dar matė besišypsančią ir mylinčią mamą, kuri ją apkabina ir ramina, ir didžiuojasi jos pasiekimais mokykloje ir sporte.

„Neapykanta tik prasideda... O aš vis tikėjausi, kad ji artimiausiu metu jau apsiramins." - Liūdnai mąstė suvokdama, kad jos mažos vaikiškos pastangos bevertės prieš mamos įtūžį.

- Tu dar čia?!! - Agresyviai paklausė mama. - Na gi, ko čia stovi įaugusi į žemą?! Judinkis!!!

Ji apsisuko, ir lėtu žingsniu, vis dar negalėdama patikėti savo ausimis, išėjo iš virtuvės. Tuo metu mama keistai nusijuokė virtuvėje. Jos nesveikas ir kupinas pykčio juokas nugriaudėjo per visus namus.

- Tau gal dar pirštu parodyti kur tai guli?! - Sušukusi prapliupo juokais.

Alisa nieko neatsakė, o tik apsisukusi nuėjo lėtai prie kambario kampo, kur stovėjo spinta. Ant spintos gulėjo ir lazda, ir rykštė. Jos maža širdelė bandė iššokti iš krūtinės, o raudonu vaikišku skruostu nuriedėjo viena vienintelė skausmo ašara, kurią Alisa greitai nubraukė rankovės galu. Visa diena, kuri buvo jai tokia smagi, liko kažkur toli, toli po storu ir šaltu sniego patalu.

- Ai, jo.. - Išgirdo Alisa pasipiktinusį mamos balsą iš virtuvės. - Visai pamiršau. Tu juk neužauga. Įdomu, į ką tu tokia nevykėlė atsigimei? Gali pasiimti kėdę, kad pasiekti spintos viršų.

Alisos kūnas kategoriškai priešinosi motinos įsakymams. Nei rankos, nei kojos neklausė. Baimė viduje vertė ją drebėti ir skubintis, nes priešingu atveju, bus tik blogiau. Nusprendusi, kad jei iškentės tai, greičiausiai mama nurims ir vėl viskas bus gerai. Galbūt, ji net galės ramiai grįžti prie namų darbų. Nervingai dilgčiojant galvai, pasisuko į kambarį ir ėmė akimis ieškoti kėdės. Prie stalo stovėjo penkios kėdės. Pilna įtampos, ji priėjo prie pirmos kėdės ir paėmė ją. Mikliai nusisukusi, nuo savo persigandusių brolių, kurie bandė nuraminti rėkiančią sesutę, Alisa sustojo ir sunkai iškvėpė. Jiems ji labiausiai bijojo parodyti, jog bijo. Jei bijos ji, jie mažiukai bijos dar labiau, o ji yra vienintelė jų viltis, vienintelis pavyzdys, todėl ji privalo būti drąsi. Įkvėpta skaudžių brolių akių, ji nuvarė šalin visą savo šaltą ir nervingą sąstingį ir sugrįžo prie spintos. Greitai užlipo ant kėdės ir pamatė ten gulint rykštę ir lazdą.

„Kuo greičiau viskas baigsis, tuo bus geriau visiems, o ypač mamai. Ji gal eis miegoti ir pamirš viską iki sugrįžtant tėčiui..."