16

25 12 0
                                    

Jie nužingsniavo toliau apsnigtu miško keliu, pučiant šaltam vėjui. Blankiai šviesai pasislėpus už medžių, Alisa ėmė dvejoti. Kažkuri jos dalis norėjo bėgti paskui juos ir papasakoti viską, kas nutiko tuose šaltuose namuose, o kita, - likti čia ir laukti, nes greičiausiai visi tie žmonės meluoja ir viskas ką jie gali padaryti, tai tik gražinti ją tėvams. Maža sušalusi mergaitė įsiklausė, bet tamsūs miško šešėliai jau seniai pasiglemžė jų balsus. Alisa pravirko ir apkabino save. Pakėlus galvą, dėmesį prikaustė vėjas atnešdamas Kornelijos balsą iš glūdumos. Jis tyliai šnabždėjo apsnigtų šakų draskomas:

- Alisa, jei kažkur slepiesi ir girdi mane, būk gera, pasirodyk! Aš tik noriu tau padėti... Prisiekiu tau, tu tikrai negrįši pas savo tėvus... Ar girdi, Alisa? Galėsi nakvoti pas mus... Alis... - O tada nutrūko, palikdamas tik baimę ir vienatvę. Kornelija atrodė taip arti ir taip toli vienu metu, o siela siekėsi tos trapios šviesos kurią ta skleidė.

Kvėpavimas tapo neritmingas. Vėjas pakilo ir šaltu oro gūsiu nutildė mergaitės kukčiojimus. Visu savo vidumi ir smulkia ką tik užgimusia šilta viltimi, ji norėjo leistis bėgti paskui Korneliją, bet sutingęs nuo šalčio ir skausmo kūnas tam akylai priešinosi. Judėti pasidarė sunku, galvą pasukusi į tą pusę, kur neseniai stovėjo Kornelija, Alisa laukė. Stipriai apkabinus šalčiui, užsimerkė ir ėmė įsivaizduoti, kad taip apkabina mama. Tik mamos glėbys šiltas ir jaukus, nešantis meilę ir ramybę. Laikas ėjo ir tai supratusi, apsisprendė pasivyti Dianos mamą. Galbūt, ji irgi gali šiltai apkabinti, galbūt jos širdyje bus vietos dviem. Alisa pajuto geliantį skausmą, kai pabandė praverti sulipusias ir sukilusias lūpas ir tyliai, vos girdimai tarė:

- Aš... Aš čia, teta Kornelija.

Ošiantis miškas, šaltu ošimu, išjuokė Alisos pastangas būti išgirstai.

- Aš čia! - Sušuko ji garsiau.

Jai niekas neatsiliepė, tik vėjas kalbėjęs šalčio lūpomis. Sunkiai atsidusus, suprato, jog likti čia ir šalti blogiausia iš išeičių. Šalčio pančiai darėsi vis stipresni. Įkvėpus šalto miško oro, Alisa viską apsvarstė ir nusprendė: net jei Dianos mama melagė ir nuves ją atgal pas tėvus, tie užmušti jos negalės, nes jau visas kaimas žino, kad ji pabėgo per juos. Tėvai juk labiausiai bijo, kai kaimo žmonės apie juos kalba. Jie vėl supyks ir nubaus, bet juk neužmuš... O svarbiausia, jai teikė drąsos ir vilties ta mintis, jog galbūt, Dianos mama sakė tiesą. Nerangiais judesiais, kurie kėlė geliantį iki kaulų skausmą, Alisa atsargiai nulipo ant apatinės medžio šakos ir nušoko į purų sniegą. Atsistoti jėgų nebuvo ir trumpą akimirką gulėjo sniege, leisdama skausmui rankose nurimti. Miške sustaugė vilkai, o jų staugimas pagaugais perėjo per visą Alisos kūną. Ji pakėlė galvą ir smarkus vėjo ir sniego gūsis ėmė talžyti apšalusį veidą ir raudonas akis.

- Teta Kornelija! - Sušuko vėjui Alisa, bet tamsa išjuokė jos bandymus būti išgirstai.

Vėjui likus medžių viršūnėse, šalta ir nejauki tyla stojo miške. Bjauriai mergaitę stebėjusi tamsa, klastingai slėpė bet kokius vilties ir šilumos pėdsakus. Alisa atsistojo ir iš visų jėgų pasileido bėgti prieš sniegą ir vėją. Sniegas gėlė kojų odą, suakmenėję kojų ir rankų pirštai atsisakė judėti. Pūga užpūtė kelią, o miškas ištiesęs rankas į dangų, dar reikalavo sniego, lyg tamsai ir šalčiui būtų negana. Pasimetusi, Alisa jau nebeskyrė kur anksčiau buvo kelias, o kur prasidėdavo miškas. Išgąstis atsispindėjo veide, bet tamsa prarijo ir jį. Pažvelgusi į dangų, ji nuskubėjo link tos vietos kur paskutinį kartą girdėjo Korneliją. Sunkias žingsniais priėjus, ji ėmė abejoti, ar tikrai jie čia buvo, nes šaltas žiemos vėjas negailestingai užpustė Kornelijos pėdsakus ir mergaitė, likusi visiškoje tamsoje, pasimetė.

Miške sustaugė vilkai. Vaizduotė ėmė piešti, jog jie visai šalia, tyko tamsoje savo auką. Likusi vienut vienutėlė, šaltame ir atgrasiame miške, baimės perkreiptu veidu, Alisa nerangiais žingsniais, atbulomis, pradėjo judėti atgal. Artėjantys vilkai kėlė siaubą, priversdami pamiršti skausmą ir viltis. Ji išsitiesė visu kūnu, tačiau apsisukti grįžti į kaimą, žingsnis po žingsnio buvo neapsakomai sunku. Kojos ir rankos tirpo, o tamsoje Alisa nebesigaudė. Nervingai dairydamasi į šonus, ištiesė į priekį sušalusias, patinusias ir skaudančias rankas. Pirštai atsisakę lankstytis, pavirto patinusiais kabliais. Atsargiais skausmingais žingsneliais, tyliai aimanuojant, ji pradėjo judėti link tos vietos kur jos nuomone buvo kaimas. Garsiai ir pertraukiant šaltos pūgos keliamą triukšmą, pasigirdo vilkai. Baimė skatino judėti greičiau, bet protas ramino, jog čia tik vėjas, tačiau širdyje Alisa juto, kad vilkai įvaldę šaltį, nepaleis savo aukos. Pasistengusi galvoti apie ką nors kitą ir nekreipti į juos dėmesio, atsargiai judėjo toliau, siekiant savo tikslo, kol galiausiai palietė savo nejautriomis rankomis atsitiktinį medžio kamieną.

„Jo neturi čia būti..." - Ji apčiupinėjo kamieną, negalėdama patikėti, kad jis tikras.

Š𝗮𝗹𝘁𝗶𝘀Where stories live. Discover now