Š𝗮𝗹𝘁𝗶𝘀

17

Nuojauta kuždėjo, jog ji greičiausiai pasiklydo miške, bet protas atsisakė tikėti. Nagais ėmusi draskyti žievę, kol galiausiai, odoje neatsirado rakščių. Alisa, apsisuko ir nervingai nusijuokė. Skausmas, traumuotos rankos, viltys ir norai pasimetė tamsoje. Ilgas žiemos vakaras, tik prasidėjo, o ji jau labai sušalo. Matyt, šaltam miškui vis negana jos jausmų, kad nori pasiglemžti ją visą. Vilkai sustaugė dar kartą, tik ši kartą kaukimas buvo žymiai geriau girdimas. Jis tapo vėjo balsu, žadančiu niekada nebepalikti miško. Užvaldžiusi panika, sunkus kvėpavimas ir baimė užvaldė trapų vaikišką kūnelį. Žingsniai tapo tvirti, o protas nerimastingai dairėsi į šonus ieškodamas bet kokios progos pasprukti iš šalčio ir pavojaus priespaudos.

- Teta Kornelija! Dėde Tomai! - Garsiai, iš visų savo turimų jėgų sušuko ji.

Alisa vis nervingai dairėsi atgal, šaltai pajutusi, jog ją kažkas stebi. Tačiau gale nieko taip ir nepastebėjo. Nuojauta vis stiprėjo, bet nurašiusi viską vaizduotei, nerangiai judėjo toliau. Užsimerkusi suprato, jog nėra jokio skirtumo - mato ji ar ne, nes aklina tamsa jau senai užklojo viską savo juoda paklode, o ypač artimą Alisos širdžiai, mišką. Čiupinėdama kiekvieną po ranka pasitaikiusį medį, sielą vis smarkiau talžė baimė ir vienatvės siaubas. Čia nebuvo nieko, kas apkabintų ir apsaugotų, nieko, kas paguostų ir pasakytų, jog vilkų nėra. Netikėtai suklupusi, nervingai pasisuko atgal, tačiau juodoje tamsoje nieko nepamatė. Mintis, jog ji liko viena šaltame ir tamsiame miške, ėmė varyti iš proto. Šaltis, vilkai ir tamsa, kreivais pirštais bandė atimti paskutines viltis. Iš skausmo ir nevilties, Alisa sušuko, tačiau, nei šaltas miškas, nei šaltį nešanti pūga nenorėjo jos girdėti. Akimirkai pasirodė, kad namie jau ir nebuvo taip blogai. Ten jau bent šilta ir yra maisto.

„Nu ir kas, kad jie muša mane... Aš ištversiu, kaip visada, man tereikia grįžti namo." - Baimė vertė viską pamiršti ir atleisti, jei tik pavyktų ištrūkti iš čia.

Vėjas toliau juokėsi atnešęs dar vieną aiškų vilkų staugimą. Sušalusios kojos ir rankos ėmė priešintis bet kokiam judesiui į priekį. Kiekvienas žingsnis kainavo vis daugiau pastangų. Padrikos mintys pasidavė baimei ir Alisa suprato, kad galutinai pasiklydo. Iš visų turimų jėgų, mergaitė siekėsi tos vietos, kur jos nuomone buvo kaimas, arba kuo toliau nuo vilkų ir šalto jų staugimo. Keistas jausmas, jog ją kažkas stebi, niekaip neketino paleisti, priešingai jis vis stiprėjo, versdamas išsigandusias akis akylai stebėti tamsą. Kažkas šaltas ir negailestingas, lėtai sekė ją, laukdamas aukos išsekimo. Alisa drastiškai, visu savo kūnu, norėjo šauktis pagalbos, tačiau mintis, jog čia šaltyje yra viena ir niekam nereikalinga, įkalbinėjo pasiduoti ir suklupti po artimiausiu medžiu. Drebantis ir skaudantis vaikiškas kūnelis prašė tamsos pasigailėti, leisti jam atsipūsti ir pasiekti kaimą. Ji giliai įkvėpė šalto oro, kai vilkai sustaugė dar kartą visai netoliese. Baimė už išlikimą vertė kovoti iki galo, iki išsekimo ir Alisa nerangiai pradėjo bėgti per sniegą, nekreipdama dėmesio į jos kelyje pasitaikančius priešiškai nusiteikusius medžius. Geliantis iki skausmo sniegas kabinosi į sušalusį vaiką, tačiau sunkiai iškvėpusi ir stengdamasi nekreipti į tai jokio dėmesio, judėjo pirmyn.

Skubant, koja paslydo ir Alisa rankomis į priekį, nukrito tiesiai į sniegą. Iš netikėtumo sušuko ir greitai, paskubomis, griozdiškais judesiais, pabandė atsistoti. Tamsa klastingai žiūrėjo tiesiai į akis, krizendama iš savo pokšto. Susijaudinusi Alisa pažiūrėjo atgal, ar yra kas už jos. Visiškoje tamsoje, ten tolumoje, ją stebėjo dvi raudonos ir žvarbios akys. Akių žvilgsnis, šaltas ir skausmingas, bei nieko gero nežadantis, žvelgė tiesiai į ją. Alisa prisivertė nutraukti akių kontaktą ir lėtai pasukusi galvą, tyliai atsistojo.

„Man tik pasivaideno ir viskas. Baimė varo iš proto, bandydama amžiams palikti mane miške..." - Juto, kaip tas raudonas žvilgsnis akylai stebi ją kaip auką.

Dar kartą iš visos turimos drąsos tarusi, kad jai tik pasivaideno, nieko nelaukdama Alisa pasileido bėgti. Tai buvo kova už jos pačios trapią ir šiltą gyvybę. Negailėdama jokių jėgų ir nekreipdama dėmesio į skausmą, šaltį ir drebulį, ji plačiais ir kreivais žingsniais judėjo pirmyn. Vilkai negailestingai sustaugė pertraukdami šaltą vėją, lyg primindami, kad yra tikri, o maža vaiko širdelė nevalingai sudrebėjo. Ji kartkartėmis, atsargiai dairėsi atgal, lyg norėdama įtikinti savo baimes kad nieko šalia nėra ir, kad kraupus stebintis raudonas žvilgsnis tik pasivaideno. Užnugaryje pamačius tik viską stingdančią tamsą, akies mirktelėjimui, Alisa leido sau atsipūsti. Mergaitė jau patikėjo, kad nuo šalto oro, sniego, skausmo, alkio ir tamsaus miško jai pasivaideno, tačiau kaukiantys vilkai greitai gražino ją į realybę. Suprato, jog visos baimės, verčiančios ją išgyventi bet kokia kaina, yra tikros.

Siaučiant vėjui ir ošiant miškui, o sniegui draskant apšalusį veidą, Alisa išgirdo, kaip šalia jos sutraškėjo šaka. Tas garsas sustingdė jos kūną ir mintis. Net nepabandžiusi įsitikinti, kad jai pasigirdo, suprato, kad vilkai visai šalia, visai čia pat, laukė kada gi ji pasiduos jiems, pasiduos šalčiui. Alisa ryžtingai nusprendė nesidairyti atgal, o tik judėti į priekį ir nesvarbu kiek jėgų ir ištvermės tai kainuos. Tėvai tikrai apsaugotų ją nuo vilkų, jie neleistų jai taip žūti. Ji susikoncentravo į savo kvėpavimą ir norą dar kartą pamatyti ir apkabinti mamą, tėtį, brolius ir Dianą. Dideliais žingsniais drąsiai ir tyliai brido per negailestingus sniego prisilietimus, nesidairydama atgal, nors vilkai sustaugė visai netoli.

„Aš išgyvensiu, man būtinai pavyks..." - Kartojo sau, ignoruodama pavojų gale.