Aš matau tave/I see you

Prologas

Senelis man dažnai kartodavo, jog negalima žaisti su dvasiomis, nes niekada  nežinai, ką pasikviesi. Nors visu tuo reikalu netikėjau, bet ir nenorėjau būti to dalimi. Keitė, Laura ir Evelina manė kitaip. Tai turėjo būti tik dar viena kvaila mūsų išdaiga.

Laura nubrėžė ant žemės su kreida apskritimą, o aplink jį kažkokius man nežinomus ženklus. Tiesa pasakius jos priminė man runas, bet jos raštas buvo kreivas, tad vargiai galėjau pasakyti kas tai per ženklai. Evelina pradėjo kikenti ir iš savo kuprinės ištraukė vidža lentele.

- Iš kur ją gavai? – sukikeno Keitė atsisėdusi priešais ir sukryžiavusi kojas.

- Nora paskolino, -  atrėžė ji ir pažvelgė į mane. – Bijai? – išsišiepė, o aš, pavartydama akis nubraukiau nuo šono šviesius plaukus.

- Nė velnio. – burbtelėjau, prisėsdama.

- Ta gotė tau tiesiog davė? – pasidomėjo keitė, sumirksėdama savo ilgomis blakstienomis. Ji vienintelė iš mūsų turėjo juodus trumpus plaukus iki pečių.

- Ištraukiau iš jos kuprinės aną dieną, - atrėžė susierzinusi Laura. - Kai gražiai paprašiau ji mane prakeikė velniui, prietranka.

- Liaukis, - įsiterpiau ir visos merginos sužiuro į mane. – Stebiuosi jog ji tavęs nepavartė varle, - išsišiepiau ir merginos pradėjo juoktis. 

- Iš ties, ji savo sielą pardavusi velniui, - pritarė Keitė ir vėl pasigirdo krizenimas.

Suspaudžiau tarp pirštų senelio man padovanotą pakabuką ir pajutau, kaip sunku pasidarė  kvėpuoti. Šis medinis pakabukas buvo išdrožtas su apsaugos runa, kuris turėjo mane saugoti nuo blogų dvasių ir piktų žmonių. Nors tuo visiškai netikėjau, šią akimirką spaudžiau pakabuką kaip  inkarą. Nuojauta kuždėjo, jog to neturėtume daryti, bet aš buvau bailė. Norėjau pritapti, būti dėmesio centre ir draugauti su populiariomis merginomis. Mes buvome neišskiriamos nuo pat penktos klasės. Norėjau jog taip ir liktų.

Laura baigė braižyti runas ir uždegė keturias žvakes, kiekvienai po vieną. Evelina išjungė šviesą, ir mano kūno raumenys įsitempė. Buvo prasta mintis tai daryti mokyklos persirengimo kambaryje, kur mus galėjo užtikti mokytojas arba kas nors paskųsti direktoriui. Bet toks ir buvo tikslas -  prisidaryti bėdos.

- Pasiruošusios? – paklausė Laura ir ištiesė dešinę ranką ant lentelės. Mes pasekėme jos pavyzdžiu.

- Kas toliau? – paklausė Keitė pažvelgdama į kiekvieną iš mūsų.

- Jos užrašuose nieko neradau, bet tikriausiai turėtume sakyti. „Dvasia, dvasia mes kviečiame tave į mūsų pasaulį, atsiliepk." Pakėlusi toną ištarė Laurą ir Evelina pradėjo kikenti.

- Dvasia, dvasia užeik ir su mumis pasikalbėk, - pamėgdžiojo Evelina.

- Atsakyk į mūsų klausimus, - prisidėjo Keitė.

Dabar merginos sužiuro į mane ir aš vyptelėjus pavarčiau akis. Žinoma jos laukė kol aš prisijungsiu.

- Ar biologijos mokytojas turi romaną su muzikos mokytoja? – išbėriau žodžius ir merginos vėl sukikeno.

Žinoma nieko neįvyko. Buvo kvaila neramuti, bet merginos ir toliau kalbėjo, o aš galiausiai atsipalaidavau. Tačiau tuomet pajutau kažką šalto, tarsi ranka būtų perbraukusi per mano nugara. Ledinė ir tokia nemaloni jog nejaučia atsisukau atgal ir tą akimirką mano ranka pradėjo judėti. Merginos aiktelėjo kai mūsų rankos nuslinko prie raidžių.

AŠATĖJAUJŪSŲNUŽUDYTI. Mūsų rankos judėjo taip greitai jog aš vos spėjau sudėlioti žodžius.

Visos aiktelėjusios patraukėme rankas ir akimirką girdėjome tik savo pačių sunkius kvėpavimus.

- Kuri pajudino? – Lauros balsas buvo duslus ir pilnas baimės, aš pati negalėjau paaiškinto to kas nutiko, bet visa mano oda pašiurpo. Atrodė jog kažkas mus stebi.

- Kas nors perskaitė žodžius? – Paklausė Evelina ir aš greitai linktelėjau.

- Aš atėjau jūsų nužudyti, - ištariau drebančiu balsu.

Akimirką įsivyravo tyla, o tuomet pasigirdo keistas garsas ir mes aiktelėjusios akimirksniu atsistojome ir sužiurome į duris. Dar nespėjus įjungti šviesos žvakės akimirksniu užgeso ir pasigirdo merginų klyksmas. Atsitrenkiau į sieną pajutusi lyg kas būtų užspaudęs man kvėpavimą, o draugių klyksmas vertė ir mane praverti burną.

Tačiau nespėjus išsižioti, durys atsivėrė įleisdamos šviesos ir pro jas įbėgo vaikinai rankose laikantys kamuolius kuriuos daužė į grindis. Maniau man širdis iššoks iš krūtinės suvokus jog tai jie mus išdūrė.

Patalpą užliejo šviesa ir Laura pradėjo juoktis. Ji susiėmusi už pilvo vos galėjo išsilaikyti ant kojų, o nuo juoko net ašaros ištryško. Aš, Evelina ir Keitė žvelgėme į ją lyg ši butų pamišusi, o tuomet viskas stojo į savo vietas. Tai buvo tik pokštas, ji tai sugalvojo su vaikinais. Jie mus išgąsdino, ir nors po akimirkos merginos pradėjo irgi juoktis, man nebuvo juokinga.

- Gerai čia jus prigavom? – į priekį išėjo mano vaikinas Vilas ir aš vis dar bandydama atgauti kvapą papurčiau galvą.

- Visai nejuokinga, - suspaudžiau pakabuką ir lyg kažką pajutusi atsisukau atgal, bet žinoma ten nieko nebuvo.

- Reikėjo pamatyti savo veido išraiškas, - sukikeno vienas iš vaikinų ir aš jį piktai nuvėriau.

- Atleiskit, Kalės, - pagaliau nusiramino Laura. – Bet jau seniai taip skaniai nesijuokiau, nagi juk buvo smagu?

- O taip, - pritarė Evelina, ir Keitė linktelėjo, bet man visiškai nebuvo smagu. Ir visgi pagavau save linktelint. – Eime kavos?

Pastvėrėme savo kuprines, merginos surinko daiktus ir nuvalė žemę, tačiau aš jaučiau jog mums to daryti nereikėjo. Negalėjau nusikratyti jausmo, jog mes kažką blogo padarėme tik dar nežinojome ką.