Aš matau tave/I see you

4. Dalis

Sapnas.

Kartais apimdavo keistas jausmas jog esu ten kur ir turėčiau būti. Vilkėdama baltą šilko suknelę stovėjau apsupta gėlių. Beribė pieva kurioje žydėjo nuostabiausios gėlės. Tai visada sukeldavo man šypseną, nes ši vieta reiškė laisvę. Nors ir žinodama, jog tai tik sapnas visada jausdavausi lyg šiai vietai priklausau.

Mano šviesius plaukus puošė gėlių žiedai kurie svaigino. Taip ir norėjau mėgautis šią ramybę, bet ji niekada nesitęsdavo ilgai. Kaip ir šį kartą staiga pakilęs vėjęs atnešė tamsius debesis. Žinojau jog kažkas ne taip. Mano šviesūs plaukai pradėjo plaikstytis ir ant savo odos pajutau pirmuosius lietaus lašus.

- Aš neturėjau kitos išeities, - ištarė balsas ir aš žinojau jog tai mano senelis. – Turėjau žinoti geriau, ir dabar jis atims tai ką branginu labiau už savo gyvybę.

- Viskas gerai, - išsprūdo žodžiai nors norėjau pasakyti visai kitką. – Jis nori paklusnios žmonos, duosiu aš jam karalienę prieš kurią jis atsiklaups.

Tai turėjo būti neapykanta, nes mano ištarti žodžiai gėlė lyg nuodinga gyvatė. Mano širdis krūtinėje taip stipriai daužėsi jog skausmas šonkauliuose privertė sulaikyti kvėpavimą kol galiausiai pabudau.

Prieš metus.

Visa suprakaitavusi pagaliau atsidūriau prie Lauros buvo. Ji gyveno septintame aukšte ir kaip tyčia šiandien iš visų dienų liftas neveikė. Kol užlipau laiptais, mano kojos degė nuo skausmo, o kvėpavimas trūkčiojo. Taip ir norėjosi susmukti ant žemės ir akimirką atgauti kvapą, bet laiko nebuvo. Nuspaudžiau durų skambutį ir pradėjau laukti. Pralėkė ilgiausia mano gyvenime minutė, bet draugė nepasirodė. Nuspaudžiau dar kelis kartus, o tuomet pradėjau belstis.

- Laura, čia aš, Adelina. – vėl pradėjau trankyti duris kol galiausiai paskaudo ranką. – Laura?

Nieko, tikriausiai jos nebuvo namuose, nors mažai tikėtina. Atsitraukiau per kelis žingsnius ir pažvelgiau į laiptus, teks jais nusileisti žemyn.

Nusisukau tą pačią akimirką kai pasigirdo durų užraktas. Po dar kelių sekundžių duris atidarė mergina. Atsidusau iš palengvėjimo ir vos nepuoliau jai į glėbį. Vos. Jos veidas buvo siaubingas. Paakiai juodi, šviesiai rudi plaukai susivėlę. Kruvinos lūpos ir nulūžę raudoni nagai. Ji vilkėjo tamsų megztinį ir trumpučius šortus. Aiškiai mačiau nagų žymes ant šlaunų.

- Jis mus nužudys, Ade, - ištarė ji ir grįžo į buto gilumą palikdama duris atlapotas.

- Laura, tau reikia pagalbos, - įlėkiau paskui ją ir pasigirdo girgždantis merginos juokas.

- Jam patinka žaisti, jis pats sakė jog mėgaujasi parodydamas mano baisiausias baimes.

- Apie ką tu kalbi? – pastvėriau ją už rankos ir priverčiau atsisukti.

- Jis nori aukos, - jos veidą papuošė nenatūrali šypsena ir aš paleidau draugės ranką.

Nuojauta sakė jog turėčiau iš čia dingti, bet negalėjau palikti Lauros vienos. Turėjau paskambinti jos tėvams, arba kam nors kas galėtų padėti, bet kūnas nejudėjo. Tarsi kažkas mane laikė įkalinta prie žemės.

Laura nuėjo gilyn, o aš tik dabar suvokiau jog čia per tamsu. Buvo užtrauktos visos užuolaidos ir patalpa skendėjo prieblandoje.

- Jis nori, kad aš prisipažinčiau, - atsklido jos balsas ir aš pradėjau eiti. Atsidūriau virtuvėje, o draugė stovėjo nusisukusi prie kriauklės. – Duosiu tau tiesa, Ade. Jis nori tavęs, šnabžda tavo vardą kaip maldą, - sukikeno ji ir atsisuko į mane laikydama didelį virtuvinį peilį.

- Tau reikia pagalbos, Laura. Leisk man paskambinti tavo mamai.

Ji pakraipė galvą, o tamsoje jos siluetas atrodė siaubingai. Ji iš tiesų atrodė, kaip pamišusi, o mano širdis taip stipriai daužėsi krūtinėje jog bijojau čia ir dabar netekti sąmonės. Jai buvo labai negerai ir aš nežinojau kaip jai padėti.

- Pameni kai pernai metais atsidūrei ligoninėje dėl apsinuodijimo? – ji ištiesė peilį ir nusijuokė. Jos balsas, o dieve jis nebuvo panašus į jos balsą. – Tau į maistą įbėriau pelių nuodų. Tik tiek jog subloguotum ir nebesimaišytum man po kojom. Aš turėjau užimti pagrindinį vaidmenį ir jį užėmiau nustumdama tave.

Pradėjau kvėpuoti greičiau suvokusi apie ką ji kalba. Tą dieną aš vos nenumiriau ir tik dėl to jog greitai pasirodė medikai. Man išplovė skrandį, o po to visą savaitę turėjau gulėti ligoninėje kaip kokia ištižusi bulvė. O ta kalė dar drįso ateiti pas mane su gėlėmis ir šokoladu.

- Aš vos nemiriau! – surikau ir mečiau žvilgsnį atgal. – Tu vos manęs nenužudei.

- Taip tau ir reikia, kale, - sušnypštė ji ir ištiesė peilį į mano pusę, tačiau tuomet nutiko pats keisčiausias dalykas.

Peilis kurį laikė Laurą išsprūdo jai iš rankų ir nuskriejo į sieną. Pasigirdo dūžtančio stiklo garsas kuris atitraukė merginos dėmesį nuo manęs, o tuomet aš pasileidau bėgti.