Aš matau tave/I see you

13. Dalis

Sapnas.

- Aš priversiu tave prisiminti, Adelina. Prisiekiau, jog išlaisvinsiu tave, net jeigu prireiks apversti pragarą su dangum, tu būsi mano.

Dabartis.

Pirmą kartą gyvenime po tiek daug laiko iš tiesų jaučiausi pailsėjusi. Žvali ir net gi pilna energijos. Nemaniau jog ateis diena kai vėl galėsiu jaustis savimi ir tokia gyva, bet žinojau kam už tai turėčiau dėkoti. Jo sudėlioti žodžiai vis dar gulėjo ant žemės primindami vakar naktį. Jis mane išgelbėjo kai pagaliau buvau pasiruošusi pasiduoti.

Išlipau iš lovos ir atsargiai perkėliau raides ant stalo. Mano lūpų kampučiai buvo pakilę nors ir kaip nesveikai tai pasirodytų. Turėjau galvoti logiškai, tarp mūsų niekada nieko negalėtų būti. Aš buvau žmogus, gyvas kvėpuojantis žmogus kai jis. Jis buvo demonas neturintis realaus kūno tik tai ką galėdavo apsėsti ir tai kūnas turėdavo būti miręs. Nusipurčiau nuo prisiminimų kurie kėlė šleikštulį ir pabandžiau galvoti pozityviai. Su juo galėjau susitvarkyti, bet pirmiausia turėjau iš naujo pradėti gyventi.

- Nauja pradžia, - ištariau garsiai ir sulaikiusi kvėpavimą atsisukau į paliktas raides ant stalo kurios sudarė naują žodį.

ĮDOMU.

Nurijau nemalonų gumulą ir išėjau iš kambario jausdama į mano nugarą susmeigtas akis. Jo akis.

- Labas rytas mieloji, - pasitiko mane mama. – Nori kavos?

Žvelgiau į jos žvalias akis negalėdama patikėti kaip greitai ji atsigavo.

- Žinoma, - šyptelėjau sekdama ją į virtuvę. – Tau šiandien nėra pamainos?

- Vakare, - ji nubraukė savo šviesią plaukų sruogą ir paėmė du puodelius. – Gali nunešti šita dėžę į rūsį? Regis Brenas pamiršo.

Kilstelėjau antakį suvokusi jog vakar taip ir nenunešiau paskutinės dėžės į rūsį. O tą pasirodo turėjo padaryti mano vyresnysis brolis. Sukandau dantis ir paėmiau dėžę daugiau nesivargindama jog būsiu užklupta nepageidaujamų dvasių.

Viena ranka laikydama telefoną su šviestuvu nusileidau žemyn ir pastačiau dėžę prie sienos. Dabar rūsys nebeatrodė toks kraupus kaip prieš tai, tik nemaloni drėgmė ir pelėsio kvapas.

Norėdama apsidairyti žengiau tolyn stebėdama ant lentynų sukrautas dėžes. Tikriausiai jas paliko ankstesni namo savininkai nesivargindami visko pasiimti. Arba nebuvo kam to paimti. Žvilgtelėjau į vieną dėžę, bet joje buvo tik švenčių dekoracijos. Paėjus tolyn atvėriau dar kelias dėžes ir vienoje jų radau knygas.

Jos buvo senos, klasikiniai romanai tad iš karto paėmiau į rankas ketindama vėliau paskaityti. Tačiau mano dėmesį patraukė pačiame gale įkišta juoda knyga be pavadinimo. Ji buvo didelė, puslapiai atrodė ranka rišti, seni ir aptrupėjusiais šonais kurie atrodė pageltę ar net rudi. Atverčiau kelis puslapius ir įsistebeilijau į keistus simbolius, žodžiai ir nupiešti piešiniai privertė mane sulaikyti kvėpavimą.

Vienas, du trys, ir aš lėtai įkvėpiau užverdama knygą. Turėjau ją palikti kur radusi, nuojauta sakė jog net liesti jos neturėčiau, bet kai kas joje mane traukė.

Tvirtai laikydama knygas grįžau į kambarį ir atsisėdau ant lovos. Vėl atverčiau knygą ir pradėjau skaityti. Tai buvo kažkokie ritualai ir kuo daugiau skaičiau tuo man darėsi baisiau. Kas galėtų taip elgtis? Vienas ritualas priminė tą kurį atlikome išsikviesdamos demoną. Ne bet kokį, bet vieną iš keturių pragaro princų kuris dabar buvo apsėstas manęs. Tiks šis ritualas buvo skirtas išsaugoti nužudytą sielą. Paprastai nužudytos sielos neranda ramybės ir įstringa žmonių pasaulyje kur tampa pabaisomis. Visai kaip šio namo įstrigusios sielos. Įdomu ką su jomis padarė Derias?

Užverčiau knygą ir pažvelgiau pro langą. Net nepastebėjau kaip pradėjo tempti, bet kažkokia nežinoma jėga mane vertė atsistoti ir išeiti į lauką. Nedelsdama nė akimirkos pastvėriau švarkelį ir palikau kambarį kuriame po mano pagalvę buvo paslėpta knyga.