Aš matau tave/I see you

16. Dalis

Prieš puse metų.

- Keite, pasakyk jog tai netiesa, - maldavau ir draugė suspaudusi lūpas tylėjo. - Po visko ką ištvėrėme tu tiesiog pasirenki jas?

- Kalbi taip lyg man būtų lengva, - pagaliau atšovė ji ir jos akyse išvydau pyktį. - Tu turėtum mane suprasti, o ne kaltinti. Gal pamiršai jog mūsų geriausios draugės negyvos?

- Manai galiu tai pamiršti? - sušnypščiau ir akimirką pasigailėjau nes kai kurie žmonės sėdintys prie staliukų pradėjo į mus šnairuoti. - Neprašau dėl manęs mesti savo naujų draugių, prašau jog penktadienius ir toliau leistume kartu.

Keitė buvo vienintelė kurią pasitikėjau. Kuriai papasakojau kas nutiko su Laura ir Karolina. Ir ji vienintelė nekentėjo nuo demono nors ir jautė jį šalia. Tačiau dabar ji kaip mat pasikeitė. Negalėjau jos kaltinti, juk artėjo mokslų metų pabaiga, daugybę atsiskaitymų ir tai ką išgyvenome iš tiesų palietė. Bet ji pradėjo daugiau laiko leisti su kitomis merginomis. Su tomis kurių į savo ratą niekada nebūtume priėmusios. Nuobodžios merginos kurios po pamokų likdavo mokytis arba užsiimdavo visiškai bereikšmiais dalykais. O dabar ir Keitė.

- Penktadieniais turiu kitų planų, - galiausiai ištarė ji. - Nenoriu jog demonas ir mane nužudytų nes ne taip pažvelgiau į tave, - išrėžė pro sukąstus dantis. - Man jau gana Adelina. Pažiūrėk į mane, ar bent matai jog numečiau svorio, negaliu miegoti ir pastaruoju metu sergu daugiau nei kada nors per visus metus? Tu matai tik save, mes abi žinom jog tas demonas pasiima visus kurie tave kažkaip įskaudino. Nenoriu ir aš atsidurto jo sąraše.

Norėjau ją suprasti, tikrai, bet ji nė nenutuokė kokie penktadieniai man buvo svarbus. Be jos buvau visiškai viena.

Keitė taip ir nesuvalgė savo maisto. Numetusi pinigus ji pastvėrė savo rankinę ir dar kartą pažvelgė į mane. Taip, aš buvau savanaudė nes mieliau būčiau leidusi penktadienius su ja, negu su savo patėviu. Tačiau to garsiai negalėjau ištarti.

Nežinojau ką dar būčiau galėjusi padaryti. Mano santykiai su Vilu buvo siaubingi. Po to kai sužinojau apie jį su Karolina nebenorėjau į jį net pažvelgti. Aišku jis viską neigė, bet mudviejų santykiai ir taip buvo kebli. Jo tėvai aiškiai nenorėjo jog mudu bendrautume. Tad po mokyklos beveik nesusitikdavome.

Kaip galima ilgiau vilkinau laiką. Sėdėjau kavinėje su knyga kurios nė neskaičiau kol galiausiai žmonės išsiskirstė ir savininkė ketino uždaryti kavinę. Norėjau būti bet kur, tik ne namuose. Tik ne ten kur tikra pabaisa gyvena.

Jeigu nelytų ir nebūtų taip šaltą, likčiau kokiame parke. Jausčiausi kur kas saugiau nei namuose. Tačiau nenorėjau susirgti ir taip likti namuose dar papildomas dienas.

Visa permirkusi grįžau namo. Kaip įmanydama tyliai atrakinau duris ir nusimovusi batus patraukiau į savo kambarį. Vos tik uždariau duris giliai įkvėpiau suvokusi jog visgi man pasisekė.

Nusimečiau paltą, atsisegiau baltą palaidinę ir tą akimirką mano kambario durys atsivėrė. Aiktelėjusi suspaudžiau baltą palaidinę ir atsitrenkiau į savo stalą.

Klaudijus vyptelėjo ir uždaręs duris žengė arčiau. Jo akys žybtelėjo pamatęs kaip aš atrodau, o mane iš karto supykino. Norėjau liepti jam dingti, bet žodžiai užstrigo burnoje ir negalėdama pajudėti stovėjau ir laukiau.

- Brangioji, grįžus visada reikia pasisveikinti, ar jau pamiršai kas buvo paskutinį kartą kai įslinkai į namus nepranešus?

Kaip galėjau pamiršti. Tą vakarą jis prirėmė mane prie šaldytuvo ir viena ranka suspaudė mano krūtinę. Tik Breno dėka sugebėjau pasprukti nes jis staiga grįžo namo pamiršęs automobilio raktelius.

- Prašau, - sušnabždėjau ir jo lūpose žaidžianti šypsena pasikeitė. Dabar jaučiausi lyg jis būtų grobuonis, o aš tik auka. - Aš viską pasakysiu mamai.

- Manai ji patikės? - nusijuokė jis ir dabar stovėjo priešais mane. Nubraukęs nuo skruosto šlapią plaukų sruogą palinko į priekį, o mano skrandis susitraukė. - Pažiūrėk į save. Staipaisi pusnuogė, su balta palaidine ir juoda liemenėle. Trumpu sijonu kuris vos dengia užpakalį. Kaip manai ji sureaguos?

- Čia mano kambarys, - sušnypščiau, o tuomet jis grubiai suspaudė mano žandikaulį.

- O čia mano namai, - vyptelėjo ir liežuviu perbraukė per mano skruostą.

Įsirėmiau į stalą ir užmerkiau akis. Kai paskutinį kartą jam pasipriešinau jis man trenkė į veidą su tokia jėga jog netekau sąmonės. Po to liepė susitvarkyti jog nepamatytų mama su broliu. Ir dabar spausdamas mano veidą kita ranka slydo per nuoga mano odą ir jaučiau jog tuoj apsivemsiu.

- Jis tave nužudys, - išrėžiau žodžius net nesuvokdama jog nulėmiau jo likimą.

- Brenas? Jis mane dievina, o tu esi gyva bėda.

Jis ketino mane pabučiuoti. Žinojau tai, bet tuomet pasigirdo siaubingas beldimas ir vyro ranka nusviro. Dar niekada gyvenime nebuvau girdėjusi tokio bildesio, lyg kas norėtų išlaužti duris, bet tai padėjo nes Klaudijus žengė prie durų.

- Mudu dar nebaigėm, - jis nuvėrė mane ir vyptelėjo. - susitvarkyk ir nusileisk žemyn, - paliepė net nebandydamas uždaryti mano kambario durų.

- Kad tu mirtum, - žodžiai išsprūdo iš mano lūpų ir ant stalo gulėjusios raidės pradėjo judėti.

„KAIP ĮSAKYSI"