Aš matau tave/I see you

9. Dalis

Prieš metus.

Aš keičiausi ir nebuvau tikra ar tai į gerą. Ankščiau mėgau vakarėlius, dėmesį ir laisvės jausmą. Tačiau dabar jaučiausi taip lyg uždaryta į narvą ir visi į mane spokso. Rankose laikoma alaus stiklinė vos neišslydo iš rankų ir aš pastačiusi ją ant staliuko, išėjau į lauką. Norėjau kuo greičiau grįžti namo, bet net ir ten nebesijaučiau saugiai. Jis tarsi buvo visur. Stebėjo mane iš šešėlių ir laukė.

Užmerkiau akis ir muzikai nutolus įkvėpiau šalto nakties oro. Tą akimirką pasigirdo keistas garsas ir aš įtempusi ausis įsistebeilijau į kiemo gilumą. Kažkas vėmė. Akimirką padvejojusi galiausiai pradėjau eiti link žmogaus kuriam tikriausiai buvo reikalinga pagalbą.

Prie medžio klūpėjo vaikinas ir pagaliau ištuštinęs skrandžio turinį atsistojo. Kai jis pagaliau atsisuko iš karto žengiau du žingsnius atgal. Priešais mane stovėjo Kajus, vienas iš mano vaikino geriausių draugų su kuriuo nelabai gerai sutariau. Jis manė jog esu per prasta Vilui, visą laiką bandė mane sukiršinti su juo. Ir visgi Kajui nepavyko, bet prieš kelias savaites jis pradėjo elgtis keistai. Tykodavo manęs ir užklupdavo nepasiruošusią. Jo prisilietimai mane gąsdino, bandžiau apie tai kalbėtis su Vilu, bet jis tik numojo ranka. Žinojau jog mano vaikinas nori, jog puikiai sutarčiau su jo geriausiais draugais, bet Kajus buvo dviveidis ir aš nuoširdžiai bijojau.

Mano žvilgsnis nuslydo į jo ranką kurią vis dar veržė juostelė. Jis susileido narkotikų, buvau tikra jog už jo mėtosi adatos. Norėjau kuo greičiau iš čia dingti, bet jo akys mane sustabdė. Gintarinės akys prie kurių buvau pripratusi dabar atrodė kone juodos. Plaukai išsidarkę, o lūpos pamėlusios. Tačiau jo lūpose žaidžianti nuodinga šypsena nepriklausė jam.

- Bijai manęs, Adelina? – paklausė pakreipdamas galvą, o tuomet keliais dideliais žingsniais atsidūrė priešais mane. Krūptelėjau suvokusi jog jo balsas skamba keistai.

- Ne, - ištariau taip tyliai jog nebuvau tikra ar jis išgirdo. – Ką čia darai, Kajau?

Vaikinas pažvelgė į savo rankas, o jo lūpose žaidžianti ta pati šypsena mane gąsdino. Bandžiau save įtikinti jog jis apsinešęs ir tai tik narkotikų padariniai, bet nuojauta kuždėjo jog turėčiau bėgti.

Jo žvilgsnis nuslydo ant mano kaklo ir tą akimirką pajutau keistą norą suspausti pakabuką.

Jis visiškai sumažino tarp mūsų atstumą. Jaučiau Kajaus kvėpavimą ant savo lūpų, bet negalėjau nė pajudėti. Jis pasilenkė arčiau, o aš iš baimės užsimerkiau.

- Gali mane vadinti Derias, - sušnabždėjo jis ir aš atmerkusi akis pažvelgiau į jį. – Aš tavo juodasis princas, - jo lūpose pašaipi šypsena, o aš lyg būčiau ištrūkusi iš jo kerų pasileidau bėgti.

Jis tikras, demonas kurį iškvietėme buvo tikras ir jis kažkokiu būdu užėmė Kajaus kūną. Tik dar nežinojau, jog tą naktį paskutinį kartą mačiau Kajų gyvą. Kaip vėliau teigė policija, tą vakarą jis perdozavo ir mirė.