Aš matau tave/I see you

8. Dalis

Dabartis.

Atrodžiau kaip numirėlė prisikėlusi iš kapo. Mano akys pajuodusios, veidas išbalęs, o plaukai kurių nesugebėjau išsidžiovinti styrojo į visas puses. Užsirišau ant kaklo skarelę nes ten atsiradusios raudonos žymės būtų sukėlusios pernelyg daug klausimų. Buvau pavargusi, tiek fiziškai tiek emociškai, o dar šis namas kuris atrodė jog maitinasi manimi.

Dvi savaitės iki mokslo metų pradžios. Norėjau būti nematoma, tikėjausi jog susiliesiu su visuma, bet žinojau jog bus tokių kurios norės parodyti kieno yra viršus. Juk ir pati buvau viena iš jų, dar visai neseniai.

Susirišau plaukus į kuodą ir nusileidau į virtuvę kavos. Nustebau išvydusi mamą. Paprastai po naktinės pamainos ji miegodavo iki pietų, o dabar buvo tik po šešių.

- Labas, - šyptelėjau ir tvardžiausi su noru ją apkabinti. Man taip jos trūko, bet dėl to jog netekome puikaus namo ir turėjome atsikraustyti čia, kalta buvau tik aš. – Kaip sekėsi pirma darbo diena? Turiu omenį vakaras?

- Buvo puiku, ramu, - ji ištiesė man puodelį ir aš atsisėdau ant girgždančios kėdės.

- Kodėl neeini miegoti?

- Nes mane apėmė keistas jausmas, - nusijuokė ji ir nusivalė šlapias rankas į prijuostę. – Nieko rimto, tik norėjau šiek tiek pagyvinti namus.

Prikandau lūpą jog žodžiai nepaliktų mano burnos. Ji irgi jautė kažką negero, bet niekaip negalėjo suvokti kas vyksta. Nenorėjau jai meluoti, bet pastaruoju metu tą tik ir dariau.

- Man atrodo jog mane kažkas stebi, - ji perbraukė ranka per kaklą ir pastebėjau raudonus keistus įkandimus. – Todėl nusprendžiau jog reikia tvarkytis ir išvalyti blogą energija.

Linktelėjau ir atsigėrusi kelis gurkšnius nusprendžiau patikrinti mamos kambarį kuris buvo priešais manąjį. Prisiartinus prie durų mane iš karto apėmė bloga nuojauta. Ištiesiau drebančią ranką ir pastūmusi duris įsistebeilijau į tai kas buvo kambaryje. Čia buvo dar mažiau šviesos, tad kambarys iš ties atrodė bauginantis. Daugybę dėžių palei sieną. Ant medinės supamos kėdės sumesta krūvą drabužių. Ant nedidelio stalo mėtėsi žvakės ir mamos kiti daiktai, bet ji buvo teisi. Čia iš ties kažkas buvo ir tas kažkas žvelgė į mane. Taip ir norėjosi kuo greičiau iš čia išeiti, nes šešėliai kampuose atrodė iš ties siaubingai.

Staiga sumirksėjo senas šviestuvas ir mano žvilgsnis nukrypo ten. Tai trūko tik kelias sekundes, ne daugiau, bet to už teko ką pamatė mano akys. Užsidengusi burną jog nepradėčiau klykti pasileidau prie durų, bet jos neatsidarė.

Ant šviestuvo pasikabinęs buvo vyras. Ir jis žvelgė į mane tomis negyvomis akimis kurios atrodė lyg pačio demono. Vėl pabandžiau atverti duris, bet jos nepasidavė. Suėmusi pakabuką stipriai jį suspaudžiau ir pažvelgiau į šviestuvą. Ten nieko nebuvo, bet kambarys atšalo akimirksniu keliais laipsniais.

- Derias, - ištariau savo demono vardą ir stengiausi suvaldyti emocijas. – Jis neišleidžia manęs.

Vėl pabandžiau atidaryti duris, bet jos liko užrakintos. Sumirksėjo šviesos ir aš įkvėpiau troškaus oro.

Sugniaužiau kumščius ir pajutusi pyktį atsisukau į vyrą kuris vėl kabėjo ant šviestuvo ir žvelgė į mane.

- Pabandyk mane paliesti ir aš prisiekiu visais prakeiktaisiais demonais nusiųsiu tave į patį pragarą ir pati užsiimsiu kankinimu.

Vyro akys išsiplėtė ir po dar kelių ilgų sekundžių jis išnyko. Iškvėpiau orą kurį buvau sulaikiusi ir atvėriau duris. Šį kartą jis mane paleido.