Aš matau tave/I see you

10. Dalis

Sveiki, atleiskit jog kelias dienas nieko nekėliau. Darbas nuvargina tiek fiziškai tiek emociškai ir tiesiog jau nieko nebesinori. Ačiū visiems kurie kantriai laukiate. Ačiū už visus gražius komentarus kurie priverčia nusišypsoti ir judėti pirmyn. Jūs nuostabūs <3

Sapnas.

Jaučiau jo pirštus kurie švelniai braukė per mano skruostą. Nuo prisilietimo mano kūnas tarsi įsielektrino ir aš akimirką pamiršau, kaip kvėpuoti.

- Tu tokia graži, kol nekalbi, - ištarė jis ir mano akys plačiai atsimerkė.

- Prakeiktas demonas, - burbtelėjau pašokdama ant kojų.

Jis vis dar sėdėjo ant žolės ir žvelgė į mane. Sunkiai nurijau seiles ir apsidairiau. Žinojau jog tai dar vienas sapnas, bet viskas atrodė pernelyg tikrą. Tiesa pasakius viskas įskyrus mane čia buvo tikra.

Derias nepaleido mano žvilgsnio, o ta pašaipi šypsena privertė mane prisiminti paskutines dvidešimt keturias valandas.

- Tu jį nužudei, - iškvėpiau orą ir pajutau nemalonų jausmą.

- Norėčiau prisiimti nuopelnus, bet tas padugnė mirė pats.

- Tu užėmei jo kūną, - pasipiktinau nubraukdama plaukų sruogą.

- O kaip kitaip man reikėjo tau prisistatyti? Pamiršai jog buvau prakeiktas kartu su savo broliais ir tik mūsų nuotakos panaikins prakeiksmą?

- Prakeiksmo nepanaikinsi, - ištariau sukryžiuodama rankas. – Tau reikėtų septynių aukų kurias pateikčiau tau lyg supakuotą dovaną. Mano pakabuko bei trijų svarbių žodžių kurių tu niekada iš mano lūpų neišgirsi.

Derias pradėjo juoktis ir jo balsas kažką sujudino mano krūtinėje. Nusipurčiusi tuos keistus jausmus suspaudžiau lūpas ir žengiau link jo.

- Be to, tam reikia knygos, - vyptelėjau ir jo juokas nutilo.

- Brangioji, - jis staiga atsidūrė už manęs. Jo rankos nuslydo ant mano liemens ir dabar galėjau jausti jo tvirtą krūtinę. – Tu nė neįsivaizduoji ką sakai. Adelina, tu jau žaidi mano žaidimą. Aš kantrus, tu pati nežinodama padarysi viską ką reikia jog panaikintum mano prakeiksmą. Tu ne tik graži, - jo rankos tvirčiau mane prispaudė prie krūtinės kur galėjau jausti jo širdies plakimą. – Bet ir be galo protinga. Pripažink, net ir neprisimindama tu jauti man trauką.

Norėjau papurtyti galvą, išrėkti jam jog tai melas, bet nesugebėjau ne tik pajudėti, bet ir praverti burnos.

- Nekenčiu tavęs, - sušnabždėjau pajutusi, kaip slystu iš jo gniaužtų, greitai pabusiu.

- Kol kas, - nuskambėjo jo žodžiai palikdami mane visiškoje tamsoje.