Aš matau tave/I see you

1. Dalis

Dabartis.

Pajutau kaip automobilis sustoja ir pagaliau atmerkiau akis. Tai turėjo būti nauja pradžia po to ką mums teko ištverti. Tačiau jie nežinojo jog tai viso labo pradžia.

Nurijau nemalonų gumulą ir išsitraukiau ausinukus. Mama nusišypsojo ir pažvelgė į mane. Šyptelėjau ir išlipau iš mašinos. Paskui mane išlipo ir Brenas. Brolis kreivai nužvelgė seną namą ir pastvėręs krepšį pradėjo eiti link durų. Kiek toliau stovėjo kiti namai, nedidelis miestas kuriame tikriausiai visi vieną kitą pažįsta. Prikandau lūpą ir užsimečiau ant galvos džemperio gobtuvą. Man tik reikia išgyventi dar vienus mokslo metus, o tuomet galėsiu palikti mamą su broliu, nes jeigu noriu jog jie gyventų, privalėsiu išnykti.

- Pasistenk visko nesumauti, - sušnypštė brolis trenkdamas šonu į mane. – Čia tikra skylė, - garsiai pareiškė, o mamos veido išraiška pasikeitė.

Norėjau susigūžti į kamuoliuką ir verkti, nes dėl visko buvau kalta aš. Dėl to jog atsidūrėme čia, jog vyras kurį mama mylėjo mus paliko. Brolio mergina išsiskyrė su juo nes pradėjo bijoti dėl savo gyvybės. Aš buvau kalta jog mano geriausios draugės mirė. Mano pačio vaikinas ir jo geriausias draugas. Daugybę mirčių dėl kurių buvau kalta, nors realybę jis pagražino.

„-Tu dėl to nekalta, Adelina. Jie nusižudė" Taip mane bandė paguosti psichologė. Tačiau niekas manimi netikėjo, jie nenusižudė, juos visus nužudė demonas kurį mes iškvietėme mokykloje. Ir dabar jis čia. Nors negalėjau matyti, bet jaučiau kaip mano odą pasišiaušė.

Žengiau pro duris ir ausis iš karto pasiekė grindų girgždėjimas. Brolis nusikeikė ir pasileido į antrą aukštą, o mama į virtuvę. Stovėjau ir jaučiau šaltį kuris skverbėsi per mano megztinį. Kvėpavimas strigo gerklėje ir mano ranka instinktyviai nusileido ant pakabuko. Čia kažkas buvo, ir tai buvo ne mano demonas.

Prieš metus.

Po to ką padarėme mokykloje negalėjau užmigti. Turėjau keistą nuojautą jog esu stebima. Tai visiška nesąmonė, žinojau jog mano smegenys krečia pokštus. Aš viską išsigalvojau, bet tai nepadėjo atsipalaiduoti. Galiausiai išlipusi iš lovos nuėjau į vonią ruoštis mokyklai. Nusiprausiau veidą ir pakėlusi galvą įsmeigiau žvilgsnį į veidrodį ir tą akimirką pamaniau jog kažką pamačiau.

Akimirksniu atsisukau, bet ant durų buvo tik juodas Breno rankšluostis. Mano širdis taip stipriai daužėsi krūtinėje, jog ne iš karto pastebėjau, kaip stipriai dreba mano rankos. Užmerkiau akis ir giliai įkvėpiau. Mano pirštai suspaudė pakabuką, o kai širdis nurimo pradėjau ruoštis.

Savo telefone radau žinutę nuo Lauros. Ji reikalavo jog visos susitiktume prieš pamokas mokyklos sode. Dažniausiai ji prieš pamoką parūkydavo su vaikinais, bet numaniau, jog šį kartą tai ne dėl to.

Brenas mane nuvežė į mokyklą ir aš patraukiau į mokyklos sodą. Iš karto pastebėjau merginas. Laura vienintelė kuri buvo užsidėjusi nuo saulės akinius, nors saulės nė per nago juoduma neišvysi. Ji nervingai prispaudė prie lūpų cigarete ir kitą ištiesė man. Papurčiau galvą, nes jeigu mama sužinotų, tikriausiai uždarytų rūsyje.

- Tau viskas gerai? – paklausiau ir jos lūpas paliko nemalonus juokas.

- O kaip tau atrodo? – atšovė ji ir nusiėmė akinius.

Išsižiojau, bet nežinodama ką pasakyti iš karto užsičiaupiau. Jos akys buvo tokios raudonos, jog pradėjau nerimauti, kad galbūt jai akių uždegimas.

- Pasakyk jai, - paragino Evelina ir ta iš karto apsidairė.

- Aš sapnavau košmarą, - ištarė ji nurydama seiles. Kilstelėjau antakį, o ji nervingai nubraukė šviesiai rudų plaukų sruogą. – Aš buvau pabudusi, - lėtai ištarė ir vėl prispaudė cigaretę ir įtraukė į plaučius dūmų. – Sapnavau atmerktomis akimis.

- Tai tik košmaras, aš irgi tokius sapnuoju. – tikrai tokių nesapnavau, bet norėjau ją kaip nors paguosti.

- Tu nesupranti, - ji papurtė galvą ir jos skruostu nusirito ašaros. – Jaučiau lyg kas akmenų būtų užkrovęs ant mano krūtinės, man buvo sunku kvėpuoti. – bandė aiškinti ji. – Mačiau šešėlius, girdėjau garsus ir negalėjau atsikelti. O kai pabudau, - ji patraukė palaidinę ir ant pilvo išvydau nagų žymes. – Radau tai.

- Gal tu pati susižeidei? – prabilo Keitė ir Laura pradėjo juoktis.

- Aš neišprotėjus, manau jog mes kažką iškvietėme ir tas kažkas dabar mus baugina.

- Aš miegojau gerai, - įsiterpė Evelina ir Keitė linktelėjo. – Galiu pasikalbėti su Nora, susitiksime po pamokų, gerai?

Visos susižvalgėme ir linktelėjusios patraukėme į savo pamokas. Tik dar nežinojome, jog košmarai buvo viso labo pradžia.