Aš matau tave/I see you

18. Dalis

 Iki pat paryčių varčiau knygą. Tyrinėjau prirašytus puslapius ir kiekvieną kartą man atrodydavo jog ši knyga man pažįstama. Keista, nes ją mačiau pirmą kartą. Bet kažkur pasąmonėje kirbėjo mintis, jog žodžiai parašyti knygoje primena mano rašyseną. Žinoma ši knyga buvo gražiai parašyta, kiekviena raidė išraitytą, bet panašumų buvo. Aš neturėčiau kantrybės išraityti kiekvienos raidės, tuo labiau piešiniai atrodė iš ties kruopščiai nupaišyti, o aš niekada nemėgau piešti.

Prikandau lūpą ir pastvėriau jau atvėsusios kavos puodelį. Kelis kartus sumirksėjau jog raidės nepradėtų lietis, bet tuomet mano akys tiesiog išsiplėtė. Tai buvo tai ko ieškojau.

AUKA PRAGARUI, SEPTYNIOS NUODĖMINGOS SIELOS.

Mano širdis pradėjo trankytis greičiau suvokusi jog tai buvo būtent to ko man ir reikėjo. Sofijos sesuo niekada neras ramybės kol jos skriaudikai gyvens ir vaikščios šia žeme. Pati negalėjau suprasti iš kur pas mane atsirado tokia didelė neapykanta žmonėms kurių net nepažinojau. Tačiau pamačiusi Lija ir išgirdusiu ką jai padarė, suvokiau jog privalau kažką daryti.

Giliai įkvėpiau ir užmerkusi akis susikaupiau.

- Padėsi man? - garsiai paklausiau ir akimirką nieko nenutiko.

Atmerkiau akis ir įsistebeilijau į sudarytą žodį kuris be garso sujudėjo.

TAIP.

Vienas žodis kuris privertė mane imtis veiksmų.

Pagal tai kas buvo parašytą knygoje man reikėjo septynių aukų, jog sielą, kurią nuskriaudė pagaliau rastų ramybę. Aukas turėjau, dabar reikėjo pasirūpinti jų likimu. Knygoje buvo visas reikiamų daiktų sąrašas ir norint pradėti vykdyti planą man reikėjo veikti nedelsiant.

- Adelina? - pasibeldė mama, ir aš akimirksniu pakišau knygą po pagalvę. - Pabudai?

Ji atvėrė duris tą pačią akimirką kai aš apsimečiau jog užsivilkau palaidinę. Suėmusi savo plaukus surišau į aukštą kuodą ir šyptelėjusi jai pastvėriau savo nedidelį sąrašą.

- Taip, tik prastai miegojau, - numykiau pastverdama savo kuprinę. - Ketinu apsipirkti mokyklai.

- Taip, tiesa, visai pamiršau, - ji šyptelėjo pasitraukusi nuo durų, - papusryčiaukim, o tuomet duosiu tau pinigų apsipirkimui.

Linktelėjau nors iš jos imti pinigų norėjau mažiausiai. Turėjau savo santaupų kurias retai naudojau, o po to kai Vilas dingo savo pašto dėžutėje radau voką su dešimties tūkstančių eurų suma. Žinojau jog tai nuo demono, tą vakarą kai jis nužudė Klaudiju prisipažino ką padarė Vilui. Nors vyliausi jog tai tebuvo metafora. Labai dėl to vyliausi.