Aš matau tave/I see you

17. Dalis

 Dabartis.

Vos prieš kelias akimirkas mergina vardu Sofija ketino nušokti nuo tilto, bet pasirodžius man viskas pasikeitė. Kažkodėl norėjau ją vadinti Fija, keista mintis, bet jai toks vardas labiau tiktų. Pasirodo jos sesuo Lija buvo miela mergina kuri troško pritapti. Paprasta gerai besimokanti patraukė populiarių merginų dėmesį. Tipiška, visi nori draugauti su populiariomis merginomis, su manimi irgi visi norėjo.

Kol Sofija pasakojo istorija kaip jos sesuo susipažino su Kevinu, Adriju, Lio, Hera, Džija ir Tina. Vardai kurie kažkodėl įstrigo man į galvą ir mintyse pradėjau kurti scenarijų. Jie buvo blogi tai, kodėl jiems leidžiama gyventi, o mergina kuriai viskas dar buvo prieš akis, tokia galimybė buvo atimta? Tai ką jie padarė buvo siaubinga blogiausia tai jog istorijai įpusėjus pajutau, kaip visas mano kūnas įsitempia. Jos siela vis dar negalėjo rasti ramybės.

Turiu padėti, kažką daryti, sukosi ir sukosi ši mintis galvoje. Bet ką aš galėjau padaryti tokio ko nepadarė policija? Niekas neturėjo įrodymų jog ją kas nors nužudė, tiesa ta jog niekas net nerado jos kūno. Bet jaučiamas pyktis stiprėjo. Visai tada kai mano patėvis nusprendė sukišti savo pirštus į mano kelnaites. Visai tada kai jo ranka šlykščiai slydo per mano krūtinę, visai tada...

Man pasidarė bloga ir aš žinojau jog negaliu sėdėti ir nieko nedaryti. Jie privalo už viską atsiimti.

„Taip, padaryk tai" tarsi šnabždėtų mano sąžinės balsas, lyg pritartų mano kuriamam planui.

- Aš galiu padėti, - ištariau atsargiai nenuleisdama akių nuo mirusios sesers, jos žvilgsnis buvo bauginantis, o jos rankos buvo ant Sofijos pečių tarsi gertų jos energija. - Ko tiksliai nori, keršto ar, - prikandau lūpą ir apsidairiau, bet tokiu metu ant tilto nesimatė nė gyvos dvasios.

- Noriu, kad jie mirtų, kentėtų taip, kaip kentėjo mano sesuo, - sušnypštė ji ir ištiesė man visų kurie prisidėjo prie nusikaltimo nuotraukas. - Bandžiau juos prakeikti, bet regis iš manęs prasta ragana.

Paėmiau nuotraukas ir suvokiau jog jie atrodo kaip tipiniai paaugliai, visai kaip ir mano grupė kuri sugebėjo su manimi iškviesti demoną. Na, o dabar jis nepalieka manęs ramybės ir vargu ar kada nors paleis.

- Padėsi man? - ištariau garsiai ir Sofija kilstelėjo antakius. Klausimas buvo ne jai, o demonui kurį pajutau perbraukiant per mano ranką.

- Ir ką aš turėčiau daryti?

- Pamiršk, kad kada nors su manimi kalbėjaisi, pamiršk jog aš egzistuoju. - ji norėjo vėl klausti, bet aš papurčiau galvą ir atsistojusi pradėjau eiti. Nesistebėjau kaip Lijos siela atsekė paskui mane.

Prieš puse metų.

Žinojau jog neturėjau nusileisti žemyn, bet turėjau sužinoti kas nutiko. Kai Klaudijus paliko mano kambarį galėjau girdėti keistus garsus, tarsi grumtynes. Jis arba nuniokojo virtuvę arba kažkas įsilaužė ir jis susigrūmė. Drebančiais pirštais atvėriau duris ir pajutau lyg būčiau apipilta šaltu vandeniu. Ant žemės buvo kraujo, daug kraujo, o Klaudijus stovėjo nusisukęs prie kriauklės. Visur išmėtyti daiktai ir stiklas.

- Kas nutiko? - mano balsas drebėjo, o tuomet Klaudijus atsisuko.

Aiktelėjau ir žengiau atgal, bet jo šypsena atrodė iškreipta. Visas mano kūnas tarsi nutirpo suvokus kas iš tiesų stovi priešais mane. Papurčiau galvą ir pajutau kaip skrandis susitraukia, čia buvo tiek daug kraujo, o vaikino riešai perpjauti.

- Jam turiu specialią vietą pragare, - vyptelėjo demonas ir pradėjo artėti prie manęs. - Po to kai jis tave palietė savo šlykščiomis rankomis neketinau jam daugiau leisti gyventi.

Papurčiau galvą, bet žodžiai taip ir nepaliko mano burnos. Tai buvo blogai, labai blogai, bet nesugebėjau prisiversti to pasakyti.

- Nesijaudink, brangioji Adelina, - jis pažvelgė į savo rankas ir jas pasukiojo. - Aš viską sutvarkysiu, niekas jo daugiau neras. Kaip ir tavo vaikino Vilo.

- Ką tu padarei? - sušnabždėjau, bet jis kuo puikiausiai išgirdo ir pradėjo juoktis.

- Aš jį suvalgiau, - ištarė taip ramiai jog man apsvaigo galva ir aš netekusi sąmonės pasinėriau į dar vieną košmarą.

„Jie visada buvo pabaisos. Jie keturiese prakeikti valdė pragarą. Jų sielos juodos lyg tamsa, o aš atidaviau dalelę savęs to net nežinodama. Meilė turėtų viską nugalėti, bet tėvo meilė buvo stipresnė. Apimtas neapykantos ir tamsos jis atėmė tai kas man buvo gražiausia. Prisiminimus ir patirtą laiką su demonu.

- Kaip stipriai mane myli? - paklausiau tėvo, o jo veide atsispindėjo neištarti žodžiai.

Jis mane mylėjo taip stipriai jog ketino sunaikinti mano sielą."