Aš matau tave/I see you

6. Dalis

Dabartis.

Aš niekada nebijojau tamsos, tačiau dabar jaučiau kaip oda virpa nuo baimės. Mano spintos durys pradėjo daužytis, o kambaryje esanti lemputė sprogo. Krūptelėjusi cyptelėjau ir atsitrenkusi į sieną suspaudžiau pakabuką.

Mano žvilgsnis nukrypo į demoną kuris lėtai nuslinko iki pat spintos. Sulaikiusi kvėpavimą girdėjau tik savo širdies dūžius, o tuomet visos durys ir net mano nedidelis langas atsivėrė su tokia jėga jog stebėjausi liko stiklas.

Per kūną perbėgo nemalonus jausmas, bet po kelių ilgų sekundžių suvokiau jog tai kas buvo mano spintoje, daugiau nebėra. Po dar kelių akimirkų pradėjau judėti ir žengiau link spintos. Negalėjau įžiūrėti ar ten kažkas yra ar ne, bet nelaukiau kol išlys pabaisa ir nusitemps mane į spintą. Užvėriau duris ir grįžau į lovą. Suspaudžiau patalynę rankose ir bandžiau nuraminti savo širdies dūžius. Nežinau kiek laiko praėjo, bet galiausiai nuovargis mane pasiglemžė ir aš užmigau.

- Adelina, - vyriškas balsas privertė mane atplėšti akis ir aš akimirksniu atsisėdau lovoje.

Nusibraukiau šviesius plaukus ir apsidairiau. Vis dar galėjau jausti jo rankas ant savo kūno ir mano vardą ant jo lūpų. Žinojau jog sapnavau jį, tik niekaip negalėjau prisiminti ką tiksliai.

Nuleidau kojas ant žemės ir susiėmiau už savo paraudusių skruostų. Jau metus tai tęsėsi ir kas kart pabudusi negalėdavau prisiminti ką sapnavau. Bet žinojau vieną, jog mano sapnuose buvo jis, mano demonas kuriam priklausiau.

Prieš metus

Nenorėdamos švaistyti laiko įstūmėme Norą į tuščią kabinetą ir užstojome duris. Mergina atrodė įsiutusi, bet nepalyginsi su mūsų pykčiu ir sielvartu. Juk šiandien netekome vienos iš savo draugių. Nors pasirodo ji buvo tikra kalė, ir kažkodėl negalėjau jausti jai gailesčio ar užuojautos, bet vis tiek, galėjau bent jau apsimesti jog man rūpi.

Tai ką iškvietėm nusprendė mus sumedžioti ir nei viena iš mūsų nebuvo saugi. Turėjome suprasti jog Nora iš tiesų praktikuojasi juodąją magija, ir nieko gero iš to neišeis.

- Ko iš manęs norit? – pratrūko tamsiaplaukė numesdama ant žemės savo kuprinę.

- Norim žinoti kas tiksliai buvo parašyta tame lape kurį iš tavęs paėmėme, - paaiškino Keitė ir merginos veido išraiška pasikeitė. Ji niršo.

- Jūs pavogėte iš manęs, - sušnypštė ir pastvėrusi kuprinę ketino praeiti pro Eveliną, bet ta piktai pastūmė ją į stalą.

- Niekur iš čia neisi, išsigimėle kol visko nepaaiškinsi. Mūsų draugė ką tik mirė, tad tavo vietoje pradėčiau kalbėti, nes mūsų kantrybė labai slidi.

Nora sučiaupė lūpas ir savo neapykantos žvilgsniu nuvėrė kiekvieną iš mūsų.

- Taip jums ir reikia už visus keturis metus, - išrėkė pro sukąstus dantis. – Tai turėjo būti aš, aš ruošiausi pastaruosius dvejus metus, o jūs tai iš manęs pavogėte.

- Ruošeisi kam? – paklausiau aš žengdama į priekį. – Kas buvo tame lape, Nora?

- Nori žinoti kas ten buvo? – pradėjo juoktis ji. – Vienas iš keturių pragaro princų, jūs iškvietėte patį pragarą, - sukikeno, o tuomet jos žvilgsnis pasidarė tamsus. – Tai turėjau būti aš, aš turėjau būti jo nuotaką, - rėkė man į veidą ir aš suspaudžiau kumščius. – Bet aš galiu palaukti, kol visas jus nužudys, - ji pradėjo isteriškai juoktis, o aš neištvėrusi vožiau jai į skruostą su tokia jėga jog pajutau skausmą rankoje.

- Užsičiaupk, - išrėžiau palinkdama link jos. – Kaip jį grąžinti į pragarą?

Nesitikėjau jog ji man atsakys. Po to kai trenkiau jai į veidą ir iš nosies jai prasiveržė kraujas, tikrai maniau jog ji bėgs iš čia klykdama. Tačiau ji tik nubraukė kraują ir nusišypsojo.

- Jis grįš tik tada kai pasiims visas sielas kurios jį iškvietė, o aš su pasimėgaujamu stebėsiu, kaip demonas jus visas nužudo. O tuomet aš būsiu jo karalienė.

- Tu nesveika, - sušnypščiau pasibjaurėdama. - Kas jau kas, bet greičiau tu būsi negyva nei jo karalienė, - ištariau ir nusisukusi išėjau iš klasės. Tik dar nežinojau jog mano žodžiai įgaus prasmę.