Aš matau tave/I see you

7. Dalis

Pirmiausia norėčiau jums visiems padėkoti už tokį didelį palaikymą. Jūsų komentarai tikrai paskatina ir praskaidrina mano dieną. labai ačiū, jog skaitote ir dalijatės savo pamąstymais taip man duodami dar daugiau idėjų ir minčių. (;

Prieš metus.

Sapnas.

Aš visada turėjau sugebėjimą keliauti per pasaulius astraliniu būdu. Tai buvo vienas iš rečiausių gebėjimų kurį galėjo turėti Acharų ragana. Mes buvome pusiausvyra, ir jis ta pusiausvyra sutrikdė išplėšdamas mane iš namų.

Atmerkiau akis suvokusi du dalykus. Aš prisimenu ir esu sumautame pragare. Įkvėpiau šalto oro į savo plaučius ir lėtai atsisėdau ant dirvožemio žemės. Pragaras, jo valdoma teritorijos dalis ir aš pati to nesuvokdama atkeliavau pas patį pragaro princą.

Pro mane praskrido degantys drugeliai kurie suko ratus aplink kraujuojančius medžius. Raudonos mirtinos gėlės kurios taip ir viliojo prieiti. Nors mano kūnas ir buvo žemėje, o siela čia, aš vis tiek galėjau viską jausti. O šią akimirką jaučiau tik neapsakomą pyktį kuris virpėjo mano pirštų galiukuose.

Maniau jog sugebėjau nuo jo pabėgti, pasislėpti žmonių pasaulyje, bet net ir ten mano pasąmonė nesugebėjo atsispirti pagundai. Tiesa ta jog nežinomybė visada traukia, o to ko negali matyti jaudina. Ar bent jau taip galvojo mano žmogiškoji dalis kuri visiškai atsitiktinai sugebėjo iškviesti vyrą kurį mieliau nužudyčiau savo rankomis.

Ėjau link rūmų. Turėjau jį pamatyti ir pažvelgti į tas šaltas akis kuriose nebuvo vilties. Aš buvau užgaida, prizas kurį jis gavo pasigailėdamas mano tėvo. Tik jis nenutuokė jog esu stipri ir galiu kovoti.

- Pasitraukit, - išrėžiau pro sukąstus dantis ir sargybą ištiesė į mane savo ginklus. Liepsnojantys kardai kuriai galėjo neatpažįstamai sužaloti sielas, bet buvo visiškai nepavojingi man. – Juk perspėjau, - mano lūpas papuošė šypsena ir aš vienu rankos mostu juos nusviedžiau tolyn.

Kuo puikiausiai žinojau kur eiti. Šiais koridoriais klaidžiojau daugybę kartų, net ir tuomet kai to pripažinti nenorėjau. Tėvas save kaltino dėl to kas nutiko, bet tiesa buvo kitokia. Dar prieš mums susitinkant aš čia lankydavausi pati to nesuvokdama. Tačiau niekada mudviejų su demonų princo keliai nebuvo susikirtę. Likimas to nenorėjo, nes jis turėjo kitų planų.

Po manęs nusiklojo dešimtys kūnų. Visi jie sudribę susiliejo su raudonu lyg kraujas plytelėmis. Ši vieta kėlė šiurpą, ir visgi aš pagaudavau save slampinėjančią po senais koridoriais norėdama atskleisti jų paslaptis.

Prie sosto menės durų mane pasitiko dar dešimtys karių. Nesivargindama patraukiau juos į šalį. Tiesa pasakius nutėškiau kaip muses prie sienos, bet kam tos smulkmenos. Jis pavertė mane tokią ir privertė žaisti žaidimą kuris nulems mano likimą, tai kodėl turėčiau būti švelni lyg ką tik pražydusi pavasario gėlė? Aš nebuvau gėlė, ir jis tą žinojo geriausiai.

Žengiau du žingsnius kai mane vėl apsupo nauji kariai. Net per jų aukštas galvas galėjau matyti ant pakilos soste įsitaisiusį demoną. Jo nuobodžiaujantis žvilgsnis pakilo ir mudviejų akys susitiko. Lyg negalėdamas tuo patikėti jis atsistojo ir juodi lyg pati naktis sparnai išsiskleidė. Mane nupurtė šaltis išvydus jo sparnus. Jis beveik jų niekada nerodydavo. Juodi odą primenantys sparnai ir išsikišę kaulai iš ties ne vienam galėjo įvaryti košmarą. Net aš pajutusi nuo jo sklindančią galią norėjau kuo greičiau iš čia dingti.

- Derias, - ištariau princo vardą ir vyro veidą papuošė šypsena. Jis vilkėjo tik odines kelnes ir jokių marškinių. Galėjau aiškiai matyti jo tobulą kūną nusietą karo randais. Akimirką pagavau save galvojant koks būtų jausmas perbraukti lūpomis per jo odą ir papurčiusi galvą suleidau nagus į odą. Jis naudojo savo apžavus jog mane palenktų, jis norėjo mano kūno ir proto tik tam jog galėtų parklupdyti visą mūsų rasę po savo kojomis. Jis buvo pats didžiausias monstras kuris deja buvo iš ties patrauklus.

- Adelina, - jo lūpose žaidžianti šypsenėlė vertė mano kojas linkti, bet aš neketinau pasiduoti jo žavesiui. – Svarsčiau, kada pasirodysi, net pradėjau manyti jog praradai sugebėjimus.

- Norėtum to ar ne? – sušnypščiau ir tuomet mane apsupo dar daugiau karių.

- Nedrįskit jos liesti, nes nutrauksiu galūnes ir pakabinsiu jūsų galvas ant miesto vartų, - jo balsas kaip giltinės dalgis perskrodė menę ir visi kariai akimirksniu nuo manęs atsitraukė. – Tu kaip visada, žavinga. – jis prisiartino prie manęs, o aš užgniaužusi norą jį paliesti padariau patį kvailiausią dalyką. Užsimojau ir ketinau jam trenkti į veidą su tokia jėga jog net ir jis nebūtų atsilaikęs. Tačiau paskutinę akimirką jis sugavo mano riešą ir atgniaužęs pirštus švelniai pabučiavo į mano delną. – Atsargiai, nenorėčiau jog susižeistum, - sušnabždėjo ir pakėlė į mane savo kone juodas akis.

Išplėšiau savo delną iš jo gniaužtų ir drebančiomis kojomis pasitraukiau atgal. Užkliuvusi už savo ilgos, baltos šilko suknelės susverdėjau ir neišlaikiusi pusiausvyros pradėjau kristi. Dar man nepalietus žemės, jo tvirta ranka suspaudė mano liemenį ir mano rankos atsidūrė ant jo tvirtos krūtinės. Krūptelėjau pajutusi karštį ir sunkiai nurijusi seiles pakėliau galvą. Jo ranka nusileido ant mano galvos ir suėmęs mano plaukus grubiai atlošė kaklą. Aiktelėjau nežinia iš baimės ar užplūdusio jaudulio, bet kai jo lūpos palietė mano kaklo odą visiškai suglebau.

- Tu kai ką iš manęs pavogei Adelina, - jo lūpos braukė per mano kaklą, o aš sunkiai galėjau prisiminti net savo vardą. – Kur knyga, brangioji?

Knyga, jam reikia knygos. Suvokusi kas vyksta atsiplėšiau nuo tvirto jo kūno ir sunkiai alsuodama papurčiau galvą. Jam buvau reikalinga tik dėl vieno dalyko, jog atverčiau pragaro vartus į kitus pasaulius ir jis su broliais pagaliau būtų laisvas.

- Tu jos niekada negausi, kaip ir manęs, - sušnypščiau ištiesusi priešais save rankas.

- Ak, bet tu jau žaidi mano žaidimą, Ade. Leidi pasiimti aukas, ir jų bus dar daugiau. Galiausiai tu atversi man savo širdį ir pagaliau nustosi bėgti nuo likimo, jog mudu amžinai būsime kartu, - jo juokas privertė mane sukąsti dantis, nes iš dalies jis buvo teisus. Mano žmogiška dalis pati to nesuvokdama pradėjo žaisti jo žaidimą, o svarbiausia jog aš visiškai nesijaučiau kalta, nors ir bandžiau apsimesti.

Vaizdai pradėjo blankti, žinojau jog bet kurią akimirką pabusiu ir nieko neprisiminsiu. Tokia buvo mano kaina už tai jog pasirinkau gyventi būnant žmogumi. Bet jis nepaliks manęs ramybėje, privers mane rasti knygą ir panaudoti ją atveriant vartus. O tada pasauliai nusidažys kraujo spalva ir dėl visko kalta būsiu aš.