Aš matau tave/I see you

20. Dalis

 Pastarąsias kelias dienas stebėjau dvi merginas. Akimirką pagalvojau, kaip tai siaubingai atrodo iš šalies, bet tos mintys greitai pranyko prisiminus ką jos padarė Sofijos seseriai.

Į mane veidrodyje žvelgė visai kita mergina. Mergina kuri dar nebuvo iškvietusi demono ir jos gyvenimas sukosi apie drabužius, makiažą, vakarėlius ir vaikinus. Didelės šviesios garbanos krito ant mano nugaros, šviesiai mėlynos suknelės. Makiažas paslėpė mano patamsėjusius paakius ir žymių dėl bemiegių naktų nebeliko. Šyptelėjau suvokusi jog žvelgiu į visiškai kitokią merginą. Ji stipri, pasitikinti savimi ir žinanti jog gaus visko ko trokšta.

- Tu greitai? - nesibeldęs į kambarį įsiveržė Brenas. Jis vis dar maigė savo telefoną, kai aš pakilau nuo kėdės ir pasiėmiau savo rankinę. - Palauk, - sustabdė jis, kai bandžiau jį praeiti. - Ką tu čia apsirengus?

- Mama neprieštaravo, - praėjau pro jį ir galėjau jausti į mano nugarą susmeigtas akis, ne tik Breno, bet ir tas kurių negalėjau matyti.

Brenas kažką sumurmėjo tačiau jo žodžių nesupratau. Akivaizdu jog toks drastiškas mano pasikeitimas išmušė jį iš vėžių. Jis buvo įpratęs mane matyti apsmukusiais drabužiais. Paskutinius metus aš tiesiog susiliejau su mase ir troškau joje paskęsti. Tačiau šiandien turėjau vėl tapti tą Adeliną kuriai visi pavydėjo ir su kurią visi troško bendrauti.

- Nuo kitos savaitės pradedu dirbti, - atsikrenkštė jis sustodamas parduotuvės aikštelėje.

- Netrukdys koledžui?

- Tiesa pasakius ne, dirbsiu kavinėje vakarais, nuo penkių iki devynių. Iš karto po paskaitų.

- Džiaugiuosi dėl tavęs, - sušnabždėjau ir jis aiškiai pasijutęs nejaukiai tiesiog linktelėjo.

Mudu patraukėme į mieste esantį vienintelį pakankamai didelį prekybos centrą kuriame galėjome rasti visko ko gali reikėti. Man nereikėjo naujų drabužių, nereikėjo ir priemonių. Man tik reikėjo priežasties susidraugauti su merginomis ir gauti pakvietimą. Būtent dėl to čia buvo ir Brenas.

Į krepšelį įsimečiau kelias užrašines ir pastvėriau spalvotus rašiklius kai pastebėjau savo taikinį. Brolis stovėjo atsirėmęs į vieną lentyną ir nužiūrinėjo pro jį praeinančias merginas. Nuo to norėjau pradėti vartyti akis, bet susivaldžiau.

- Dėl dievo meilės, jo niekur negaliu nusivesti, - sumurmėjau pakankamai garsiai jog mane išgirstų Džija.

- Visada taip su vaikinais, - nusijuokė ji ir tą akimirką nepraleido nužvelgti manęs. - Graži rankinė, - jos akys susmigo į mano rankinę kurią buvau gavusi dovanų nuo Vilo.

- Šita? - kilstelėjau antakį ir gūžtelėjau pečiais. - Būčiau pasiėmusi kitą, bet mane spaudė laikas.

- Vaikinas? - spėjo ji ir aš dramatiškai pavarčiau akis.

- Brolis.

- Ak, - išsišiepė ji nužvelgdama Breną. - Dailus.

Ji žengė arčiau ir nusiėmusi akinius nuo saulės ištiesė man savo ranką. Jos plaukai buvo akivaizdžiai dažyti, blakstienos priaugintos, o makiažas pernelyg ryškus. Jos trumpas žalias languotas sijonas vos dengė užpakalį. Mėlyni marškinėliai ir juodi siekiantys kulkšnis batai. Šalia jos išdygo Tina. Visiška merginos priešingybė. Tamsūs trumpi plaukai ir švelnus makiažas. Mėlyni aptempti džinsai ir juoda palaidinė su švarkeliu.

Iš pirmo žvilgsnio pagalvotum jog juose nieko blogo negalėtų būti, bet jaučiau kaip į mano nugarą kvėpuoja demonas, o jo nuojauta niekada neapgavo. Jos buvo blogos, ir nusipelnė to ką joms paruošiau.

- Aš Džija, o čia mano geriausia draugė Tina.

- Malonu susipažinti, aš Adelina. Mes neseniai atsikraustėme.

- Nuostabu, - vyptelėjo. - Taigi eisi į mūsų mokyklą, jau žinai klasę?

- Taip, regis Tai 12 – B.

- Koks sutapimas, būsi mūsų klasėje, - apsidžiaugė Tina, bet jos veide buvo tiek pat džiugesio, kaip ir mano brolio kuris jau ėmė nekantrauti.

- Kodėl mums visiems geriau nesusipažinus, - Džija perbraukė pirštais per savo plaukus. - Padėtume tau pritapti, juk paskutiniai metai.

- Skamba kaip pasala, kur kabliukas? - nenusileidau žinodama, jog visai greitai gausiu tai ko noriu.

- Kitą savaitę mes organizuojame savaitgaliui išvyką, visai netoli, miškuose. Gali prisijungti jeigu duosi savo brolio numerį.

- Kodėl gi ne, - atsakiau su šypsena veide ir ištraukusi tušinuką užrašiau Breno numerį. - Nujaučiu bus smagu.

Merginos šyptelėjo ir atsisveikinusios praėjo pro Breną aiškiai jį nužvelgdamos.

Stebėjau kaip jos nueina ir akimirką pradėjau dvejoti. Ar tai ką darau yra gerai? Kodėl iš viso tai darau ir veliuosi į tai. Juk nepažinojau Lijos, tačiau kuo daugiau dvejojau tuo labiau vidinis balsas, o gal Demonas šnabždėjo jog PRIVALAU.

Sapnas.

„Dar neatmerkusi akių jaučiau, kaip jo pirštai braukia per mano nugarą. Aš vėl buvau ten, sosto menėje susirangiusi ant jo kelių. Norėjau neigti atsiradusią šilumą, trauką kuri veržėsi trokšdama laisvės, bet aš buvau tokia pavargusi. Mano siela buvo sena, tokia pat sena, kaip ir pragaras.

- Kodėl manęs nepaleidi? - sušnabždėjau ir Derias palinko arčiau mano kaklo. Jaučiau jo kvėpavimą kuris vertė dilgčioti visą kūną.

- Negaliu, Ade.

- Bet gali žaisti mano jausmais? - atsimerkusi pasisukau į jį ir susidūriau su tamsiomis lyg bedugnė akimis. - Tu pasiuntei Fija. Ji mano draugė, ne tavo suknista tarnaitė, - sušnypščiau.

- Ji pati pasisiūlė, aš jos nieko neverčiau. Be to žiūrėk kaip viskas pasisuko. Tu darai būtent tai ko aš ir noriu. Turi septynias man aukas.

- Šešias, jeigu pamiršai kaip skaičiuoti, - mano lūpose atsirado šypsena, bet jo taip ir nepradingo.

- Tu dėl to tikra?

Per mano kūną perbėgo šiurpas, bet aš aiškiai žinojau jog aukų yra šešios. Kevinas, Adrijas, Lio, Hera, Tina, Džija. Jų buvo šeši, tai kodėl atrodė jog kažką praleidau?

- Laikas pabusti, mano meile. Visai greitai amžinai būsime kartu.

Jis pirštais perbraukė per mano kaklą, bet nepalietė pakabuko kuris pradėjo man deginti odą."