Aš matau tave/I see you

3. Dalis

Dabartis.

„Tu saugi" raidės vis dar gulėjo ant žemės ir aš nedrįsau jų pajudinti. Kartais susimąstau, jeigu ne tas senelio padovanotas pakabukas, kuris mane saugojo nuo jo, ar nebūčiau buvusi kita jo auka? Jis negalėjo manęs paliesti ar kitaip mane paveikti, tą išsiaiškinau seniai, bet kas nutiktų man nusiėmus pakabuką? Ar jis nužudytų mane taip pat kaip ir juos? Norėjau tikėti jog buvau kažkuo ypatinga, jog išsiskyriau iš kitų mano amžiaus merginų, bet tiesa galėjo mane įskaudinti. Ir aš net nežinojau kodėl tai turėtų mane nuliūdinti.

Sulaikiau kvėpavimą ir pajutusi, kaip mano širdis nurimsta įkvėpiau. Turėjau dar kelias savaites pasiruošti mokyklai. Nors į ją eiti troškau mažiausiai, bet negalėjau sau leisti palūžti. Tik vieni metai ir aš galėsiu daryti ką panorėjusi.

Užmerkiau akis ketindama pasinerti į dar vieną keistą sapną. Visada jausdavausi, taip lyg mano sielą būtų kažkur kitur, o pabudus atrodydavo lyg kažko trūksta. Tarsi mano kūnas ilgis kažko ko negaliu prisiminti.

Turėjau teorija, jog sapnuose matau jį. Esu su juo. Demonu kuris manęs nepaleidžia. Nes kaskart pabudusi norėdavau vėl užmigti ir niekada nepabusti. Tačiau tai tik stresas, nuovargis ir baimė. Jis demonas nužudęs mano draugus, žmones kuriuos aš pažinojau. Turėčiau jo nekęsti, turėčiau bandyti ieškoti priemonių jo atsikratyti, o ne galvoti kaip su juo susitikti.

Mano ausis pasiekė keistas trepsenimas. Akimirką įtempiau ausis svarstydama ar man nepasigirdo. Tačiau tai pasikartojo ir aš akimirksniu atsisėdau. Kambarį apšvietė blanki šviesa, be kurios nebegalėjau miegoti. Žvelgiau į uždarytas duris laukdama kažko. Galbūt Brenas grįžo? Arba mama? Bet nuojauta sakė jog tai kažkas kito.

- Čia tu? – paklausiau demono ir mano žvilgsnis nukrypo į raides. Nieko.

Pasigirdo stiklo dūžis ir aš krūptelėjusi prispaudžiau antklodę prie savo krūtinės. Ir kai mažiausiai tikėjausi, mano sena girgždanti spinta atsidarė.

Prieš metus.

Kai pabudau ryte suvokiau, jog mano telefonas išjungtas. Kai pabandžiau jį įjungti, telefonos buvo visiškai išsikrovę. Akimirką negalėjau suprasti kas čia per anomalia, todėl kol kroviau telefoną, nusileidau pusryčių. Mama vis dar miegojo, o Brenas tikriausiai nakvojo pas savo merginą. Pasidariau kavos, pasiskrudinau duoną ir naršydama planšetėje valgiau. Tačiau, kad ir kaip bandžiau nuvyti blogas mintis, jos vis tiek mane pasiekė. Laurai akivaizdžiai blogėja. Po mūsų pokalbio ji daugiau neberašė. Kai mano kompiuteris išsikrovė maniau siela paliks kūną. Taip stipriai išsigandau jog pradėjau manyti, kad tas ką iškvietėme yra už manęs. Visiškas absurdas, kai atsisukau žinoma ten nieko nebuvo.

- Idiotė, - sumurmėjau nuleidusi galvą. Pirštai užčiuopė pakabuką ir nurijusi dar vieną kąsnį staiga sustingau.

Iš svetainės grojo muzika. Po akimirkos pradėjo kalbėti „alexa", pasileidau į svetainę. Žvelgiau į mažą kolonėle tarsi jai būtų išdygę ragai. Širdis taip stipriai daužėsi krūtinėje jog tik stovėjau ir klausiausi kaip keičiasi muzika.

Žinojau vieną, aš jos neįjungiau.

- Alexa, sustok. – paliepiau ir muzika nutilo. Bet nepraėjus nė kelioms minutėms, muzika vėl įsijungė ir aš žengiau atgal. – Kvailas aparatas, - supykusi ištraukiau jungiklį iš energijos lizdo ir pasileidau į savo kambarį.

Įjungiau telefoną ir man širdis vos neiššoko iš krūtinės. Daugybę žinučių ir visos jos buvo nuo Lauros.

„jis čia" „prašau ateikit, negaliu būti viena" „ man skauda, o dieve jis mane žudo" „prašau, man reikia tavęs" „nepalikit manęs vienos"

Nedelsdama nė akimirkos pasileidau bėgti. Laura gyveno kitame miesto gale, bet žinojau vieną, jeigu dabar pas ją neatsidursiu, nutiks kažkas blogo.