Aš matau tave/I see you

2. Dalis

Dabartis.

Šį kartą galėjau sutikti su Brenu. Ši vieta tikra skylė. Stovėjau nedideliame kambaryje kuris turėjo vieną mažą langą. Sena kaip dinozaurai spinta, kuri atrodė, jog subyrės, bet kurią akimirką, ir mediniais rėmais lova. Jau nekalbu apie grindis kurios girgždėjo man statant kojas.

Kiekvienas garsas kėlė nemalonų jausmą, bet aš žinojau jog jis mane stebi. Pastaruoju metu, mano demonas tiesiog mane stebėjo, per atstumą, bet aš visada jaučiau jo buvimą. Jis manęs nepaleis, aš jam buvau reikalinga, tik dar nebuvau tikra kam.

Kartais iš ties klausdavau savęs jo motyvus. Kartais stebėdavausi ir klausdavau savęs ar aš neišprotėjau. Nes kartais pagaudavau save mąstant jog jis bandė mane išgelbėti.

Kvailystė. Jis nužudė mano draugus, o aš bandau pateisinti jo veiksmus nes jis parodė man tiesą. Taip, visi mes padarome klaidų, vieni didesnių kiti mažesnių, bet mes žmonės.

Ir visgi, draugai nebuvo tie kuo dėjosi ir jis man tai parodė.

Giliai įkvėpiau ir pirštais perbraukiau per pakabuką. Tai vienintelis daiktas kuris galėjo mane apsaugoti nuo demono, tačiau galėjau prisiekti jog šiame name yra dar kažkas. Šaltis skverbėsi per namo sienas, jis buvo kitoks, nenatūralus.

Iš savo kuprinės ištraukiau dėžutę su raidėmis ir pabėriau jas ant žemės. Kadangi stalo dar neturėjau teks palaukti kol visi mūsų daiktai bus atvežti kelių dienų bėgyje.

- Kas toliau? – paklausiau spoksodama į raides, bet kaip ir tikėjausi, nieko neįvyko. – Nužudysi kiekvieną kuris į mane ne taip pažvelgs? – norėjau jį išprovokuoti, bet išbandžiau daugybę dalykų, niekas neveikė. – Čia dar kažkas yra, - sušnabždėjau apkabindama rankomis liemenį ir tuomet raidės pradėjo judėti.

„TU SAUGI"

Prieš metus.

Laura nepasirodė mokykloje jau penktą dieną. Neatrašė į mūsų žinutes ir skambučius. O pabandžius nueiti pas ją, tėvai pareiškė jog mergina serga. Turėjau nuojauta jog čia kažkas ne taip.

Šiandien mama dirbo naktinėje pamainoje miesto ligoninėje. Ji buvo seselė, todėl jos darbo grafikas visada keisdavosi. Kaip ir kiekvieną vakarą likdavau namuose su Brenu kuris neva turėdavo mane prižiūrėti. Žinoma jis buvo išėjęs į vakarėlį su savo mergina, todėl namuose buvau tik aš.

Buvo puiki progą užbaigti namų darbus ir paskaityti knygą, bet vėl pajutau tą keistą jausmą. Iš pradžių mano kambario šviestuvas pradėjo mirksėti. Tai nebuvo pirmas kartas, bet dabar visi mano raumenys esantys kūne, įsitempė. Suspaudžiau lūpas ir pajutau kaip mano širdies ritmas pagreitėja. Bandžiau save nuraminti jog tai nieko ypatingo, juk ir ankščiau taip nutikdavo, tačiau tik dabar pradėjau manyti jog tai susyja su tuo ką mes padarėme.

Bandžiau susikaupti ties namų darbais. Internete ieškojau naudingos informacijos kai pajutau šaltį. Tarsi kažkas kvėpuotų į mano nugarą. Pirštai sustingo ant klaviatūros ir jau norėjau atsisukti atgal kai mane išgąsdino skambutis. Maniau širdis iššoks iš krūtinės.

Sunkiai alsuodama suvokiau jog skambina mano geriausios draugės.

- Adelina? – man atsiliepus iš karto prabilo Evelina. – Tau viskas gerai?

Sumirksėjau žvelgdama į ekraną kuriame mačiau visas savo drauges ir mano žvilgsnis nuslydo į Laurą.

- Kodėl klausi? – sumurmėjau ir suspaudžiau lūpas suvokusi, kaip siaubingai atrodo Laura. Net ir su megztiniu kurio gaubtuvas slėpė jos veidą mačiau jos pajuodusius paakius.

- Nes mes negalėjome tavęs prijungti prie pokalbio, - atrėžė Keitė. – Laura pasakyk jai, - paragino ji ir visos sužiurome į merginą.

- Manau jog kažkas yra mano bute, - tyliai ištarė ji ir aš suvokiau, kaip siaubingai skamba jos balsas. – Jis mane stebi, jaučiu jo būvimą, - sušnabždėjo ir atsisuko atgal. – Jis čia, - jos balsas pradėjo drebėti ir aš prilipau prie ekrano.

- Aš nieko nematau, - Evelina primerkė akis.

Laura atsisuko į mus ir iš jos akių pasipylė ašaros. Ji kažką vebleno, bet per jos isterija nieko negalėjau suprasti. Ir tuomet per mano kūną perbėgo nemalonus, šaltas jausmas nes ji buvo teisi. Ten prie durų kažkas buvo. Tamsus šešėlis kuris stovėjo ir žvelgė į mano geriausią draugę.

- Laura, - suriko Keitę pamačiusi tą patį ką ir aš. – Jis už tavęs!

Nuaidėjęs klyksmas privertė mane atsitraukti nuo kompiuterio, o tuomet mano ekranas pasidarė juodas.

- Kas per šūdas, - ištariau akimirksniu atsitraukdama. O tuomet išgirdau garsą. Mano kūnas įsitempė, o tuomet plūstantis adrenalinas visiškai išjungė smegenis ir aš atsisukau atgal nurydama besiveržianti klyksmą.