Aš matau tave/I see you

11. Dalis

Dabartis.

Šie namai buvo siaubingi. Sapnavau košmarą, o pabudusi jaučiausi taip lyg būčiau visai nemiegojusi. Šis namas buvo apsėstas ir jame buvo ne tik mano demonas, bet ir kažkas kas čia gyveno ankščiau ir visai nenori išeiti.

Įsipyliau sulčių ir užsirašiau kokių produktų turėčiau nupirkti. Mama buvo pernelyg išsiblaškiusi. Dar net savaitė nepraėjo, o ji mieliau rinkosi likti ligoninėje nei grįžti namo ir pailsėti. Galėjau ją suprasti, nes šis namas siurbė iš mūsų energija tik ji to negalėjo suprasti.

- Pabudai, - į virtuvę su dėžėmis įėjo Brenas. Jo irgi nebūdavo namuose ir aš visiškai neturėjau suvokimo kur jis leisdavo vakarus. – Mama liepė šituos nunešti į rūsį.

Jis padėjo dėžes ant žemės ir pasisuko eiti. Sugriebiau jį už džemperio galo ir tas piktai dėbtelėjo į mane.

- Mes turime rūsį?

- Žinoma, blondine mes turime rūsį, - atrėžė piktai mane nuverdamas. – Dar kas nors?

- Kodėl pats nenuneši?

- Nes liepė tau.

Suspaudžiau lūpas nes buvau tikra, jog Brenas tiesiog nenorėjo šių daiktų nešti į rūsį. Aš jam nerūpėjau, tik ne po to kai sužlugdžiau jo reputacija ir atėmiau iš jo patėvį kurį jis dievino.

- Brenai, - sustabdžiau brolį norėdama pasakyti tiesą apie tą vakarą, kas iš tiesų nutiko, tačiau žodžiai taip ir nepaliko mano lūpų. Jaučiau gėdą, jaučiau tiek daug jog norėjau išrauti tuos jausmus ir nebejausti. – Nesvarbu, - numykiau pastverdama dėžes.

Čia iš ties buvo rūsys. Tikriausiai neturėčiau stebėtis jog lemputė nedegė. Įsijungiau telefone esantį prožektorių ir vyliausi jog šalia yra mano demonas kuris mane apsaugos. Nors čia egzistuojančios būtybės manęs nepalietė, tačiau vien tai jog galėjau jas matyti ir jausti varė man siaubą. Paėmiau tik vieną dėžę, nes kitaip nebūčiau išlaikiusi telefono, o likti tamsoje visiškai netroškau.

Laiptai atrodė seni, ir pavojingi. Lipant kelis laiptelius žemyn jie garsiai girgždėjo ir per visą mano kūną perbėgo nemalonus jausmus. Kuo žemiau leidausi tuo darėsi šalčiau. Ir tuomet kai liko vos keli laipteliai išgirdau garsą kuris buvo gerai pažįstamas. Kažkur atsimušė kamuoliukas ir mano širdis pradėjo daužytis greičiau.

Greitai nusileidau žemyn ir paėjusi į kairę padėjau dėžę ketindama nesidairyti ir kuo greičiau iš čia dingti, tačiau tuomet pakėliau ranką ir mano telefonas apšvietė patalpą. Sustingau pajutusi, kaip per kūną nubėga šaltas prakaitas. Priešais mane kabėjo tas pats vyras kuris buvo mamos miegamajame. Tik jo šaltos akys buvo įsmeigtos į mane, o burna pražiota. Žengiau žingsnį atgal norėdama bėgti, bet tuomet įsistebeilijau į veidą kurį pernelyg gerai pažinojau.

- Laura? – sušnabždėjau ir draugės veidą iškreipė plati šypsena. Tai buvo mano geriausia draugė ir tuo pačiu ne. Jos veidas nepriminė tos gražuolės kurią buvau pratusi matyti. Ji atrodė visai, kaip tą vakarą prieš demonui ją nužudant. Išprotėjusi.

- Viskas dėl tavęs, - nutęsė ji, o aš jaučiau kaip oras drasko plaučius.

Užmerkiau akis ir suspaudžiau pakabuką. Ašaros ritosi žemyn, o aš vis dar galėjau jausti jų buvimą. Jie buvo visur, apsupę mane. Jie troško manęs.

- Prašau, - sušnabždėjau ir atmerkusi akis suvokiau esanti viena. Negaišdama nė akimirkos pasileidau bėgti į viršų žinodama jog tai tik pradžia.