Aš matau tave/I see you

12. Dalis

Prieš metus.

Artėjo rudens atostogos, bet jų laukiau mažiausiai. Pastaruosius pusantrų metų tik ir ieškodavau priežasties nelikti namuose. Būdavau bet kur, tik ne namuose kur sukiojosi Frenkas.

Pasibaigus paskutinei pamokai nusprendžiau užsukti į parduotuvę ir nusipirkti medines raides. Tai buvo kvaila mintis, bet atrodė kur kas geresnė už tą kvailą lentą kuri mums pridarė tiek daug žalos. Bijojau net pagalvoti jog taip prisižaisiu dar labiau ir iškviesiu ką nors ko neturėčiau.

Jau buvo pakankamai sutemę, o aš dar nenorėjau grįžti namo, nes žinojau, kad mama bus naktinėje pamainoje. Evelina išlėkė namo po trečios pamokos apimta paranojos jog kažkas ją stebi, o Keitė vengė su manimi kalbėti, lyg dėl visko būčiau kalta aš. Galėjau ją suprasti. Mačiau jos riešus, bet man užsiminus ji numojo ranka. Ji vėl pjaustėsi ir šį kartą atrodė kur kas prasčiau.

Galėjau eiti per parką arba kapines. Akimirką sudvejojau ir visgi pasirinkau parką. Dabar kapinės atrodė ne pati geriausia idėja kai prisižaidėme su dvasiomis, o tiksliau su demonu. Vis dar negalėjau išmesti iš galvos to vaizdo vakarėlyje. Kajus buvo negyvas, tačiau aš neišprotėjau, mačiau jį ir tuo pačiu žinojau jog jo kūnas apsėstas. Demonas jį nužudė.

- Ir ką gi mes čia turime, - šūktelėjo priešais stovinti figūra, o aš buvau tokia susimąsčiusi jog iš karto jos nepastebėjau.

- Ko nori, Nora? – išrėžiau pro sukąstus dantis ir buvau pasirengusi ją praeiti, bet tuomet ji pasisuko šonu ir į kažką įsistebeilijo.

- Galiu tau padėti, - atsargiai ištarė ji, - bet tik tau, tavo draugės jau pasmerktos.

- Apie ką tu kalbi?

- Nori išsilaisvinti iš demono ar ne? – jau pikčiau paklausė ir aš greitai linktelėjau.

- Ką man daryti?

Ji linktelėjo į tą pusę kur žiūrėjo ir pradėjo eiti. Akimirką dvejojau, bet neturėjau ko prarasti. Galėjau bent jau pabandyti atsikratyti to demono, o jeigu matysiu ką daro Nora, galėsiu padėti ir kitoms. Tačiau nutolus nuo pagrindinio kelio išvydau apleistą namą kurį dažnai apeidavome. Čia lankydavosi benamiai ir narkomanai, todėl visai netroškau kelti kojos.

- Juk nemanai, kad čia kur bet kas gali mus užtikti padarysiu fokus pokus?

Pavarčiau akis nors ji to ir nematė. Prikandusi lūpą svarsčiau galimybes, bet jos buvo apgailėtinos. Neturėdama didelio noro užėjau į seną namą kuris smirdėjo šlapimu ir pelėsiais. Užspaudžiau nosį ir tą akimirką išvydau ant žemės žvakes ir raudonai nupaišytą apskritimą.

Ji žengė į vidurį ir paėmė peilį. Jis buvo kruvinas, galbūt išteptas raudonais dažais? Vyliausi jog taip ir būtų.

- Ką man daryti? – nedrąsiai prisiartinau ir jos veidą nušvietė šypsena.

- Sėskis priešais mane, - ji mostelėjo ranka ir aš atsisėdau.

Jos rankose buvo juoda užrašinė. Ji pradėjo kalbėti lotyniškai ir aš supratau tik kas trečią žodį. „Paimk, nužudyk, auka, karalienė, tavo, amžinai" Nuo šios dienos pradėsiu mokytis lotyniškai.

Ji ištiesė peilį ir mano širdis pradėjo plakti greičiau, bet tuomet jos galva užvirto atgal ir ji pradėjo leisti keistus garsus. Apimta panikos atsistojau ir išėjau iš rato. Nora draskė rankomis gerklę negalėdama įkvėpti, o tuomet pastvėrė peilį ir susivarė į sau į šoną.

Aiktelėjau užsidengdama burną. Jos gargaliavimas pavirto į isterišką juoką, o pakilęs vėjęs išbarstė užrašinėje esančius lapus.

Nora lėtai atsistojo ir mano žvilgsnis įsmigo į... O dievai. Jos akys. Jose nieko nebuvo. Užgniaužiau norą klykti kai pajutau kylantį šleikštulį. Jos lūpos persikreipė bjauria šypsena, o aš atsitrenkiau į sieną.

- Ji būtų tave nužudžiusi, - ištarė ji nesavo balsu. – Ketino paaukoti, išleisti visą kraują ir sudarkyti tavo veidą. Pavydas bjauri nuodėmė, nemanai, Adelina?

- Paleisk ja, - sušnabždėjau žinodama kas iš tiesų stovi priešais mane.

- Nori, jog paleisčiau tą kuri ketino tave šaltakraujiškai nužudyti? – dabar buvau tikra jog girdžiu jo balsą, tikrą jo balsą kuris vertė mano kūną drebėti. – Kaip manai, kaip ilgai gali nuo manęs bėgti? – nusijuokė jis ir aš užmerkiau akis. – Tik tak, dar keturios aukos ir tu būsi mano.

Tarsi kažkas atrišo man kojas aš pasileidau bėgti jausdama, kaip gerkle lipa šleikštulys. Jis ją nužudė, nes ji norėjo nužudyti mane. 

Dabartis.

- Kur tu? – žvelgiau į medines raides jausdama, kaip mano kūnas visas įsitempia. – Prašau, aš bijau. – sušnabždėjau, bet raidės nepajudėjo.

Jaučiau visame kūne keistą spaudimą ir nervingai pažvelgiau į duris. Dvasios neketino mūsų paleisti. Jos buvo piktos ir troško visiškai išsunkti mūsų gyvastį. Aš nebeturėjau jėgų kovoti, jaučiausi tokia pavargusi, bet net miegas manęs neėmė.

Susinervinusi atsistojau ir suspaudusi pakabuką nutraukiau jį nuo savo kaklą.

- Norit manęs? – surikau per visą kambarį ir sviedžiau pakabuką kuo toliau.

Tą akimirką stipriai trinktelėjo durys, spintos durys irgi pradėjo varstytis. Dundėjimas vis stiprėjo, kol galiausiai pasigirdo dūžtančio stiklo garsas. Surikau pajutusi pirmą smūgį į veidą. Piktosios dvasios kurios buvo apsėdusios šį namą ketino pasiimti name.

Aš pavargau kovoti, pavargau būti stipri. Žinojau jog tapsiu šio namo dalimi, dar viena dvasia nerandančią ramybės. O galbūt tai ir buvo mano demono planas nuo pat pradžių?

Dar vienas smūgis ir aš su tokia jėga trenkiausi į sieną jog net dantys barkštelėjo. Jie buvo čia, stovėjo priešais mane laukdami kada galės suleisti savo rankas.

Užmerkiau akis pajutusi ašaras, tačiau šaltas vėjas juos išdžiovino. Sumirksėjau bandydama suprasti ką matau. Priešais mane esantis šešėlis įsitempė ir per kūną perbėgo pažįstamas jausmas. Raidės ant žemės pradėjo judėti, o su jomis ir visas namas. Užsidengiau rankomis ausis nes nuo siaubingo garso maniau plyš ausų būgneliai, o kai susmukau ant žemės ir vėl atsimerkiau, kambaryje buvau visiškai viena.

Ant žemės gulėjusios raidės privertė mane sulaikyti kvėpavimą, o šalia jų, buvo mano pakabukas.

„Niekas neliečia to, kas priklauso man."

Ir tik po kelių ilgų akimirkų pagavau save besišypsančią.