Aš matau tave/I see you

14. Dalis

Prieš metus.

Aš, Karolina ir Keitė sėdėjome priešais du detektyvus kurie žvelgė į mus kaip į beprotes. Žinoma jie netikėjo nė vienu mūsų žodžiu. Man ir pačiai tai skambėjo beprotiškai.

- Manot išsigalvojam? - suspigo Keitė atsistodama. - Tas demonas siurbia iš mūsų gyvastį. Jis nužudė ir Norą. Mes net nematėm tos kalės!

O čia jau buvo melas, nes prieš tris dienas aš buvau vienintelė kuri ją matė. Tačiau tylėjau. Negalėjau jiems pasakyti jog demonas ją nužudė, priešais mano akis. Jie pamanytų jog tai buvau aš, todėl suspaudusi lūpas žvelgiau į savo pirštus.

- Jis mus nužudys, - pravirko Karolina. - Aš būsiu sekanti, jaučiu tai.

- Iškviesk psichologus, joms tikrai prastai, - ištarė pagyvenusi detektyvė ir Kalorina papurtė galvą.

Jie mus laikė tris su puse valandos. Jaučiausi pavargusi, išalkusi ir visiškai išsunkta. Negalėjau miegoti nes vos tik užsimerkdavau, matydavau Norą. Ir jį. Galėjau prisiekti jog jis net mano sapnus bando užgrobti.

Kai mus paleido prie manęs pribėgo Karolina ir suspaudė mano ranką. Jos akys buvo pajuodusios, oda pabalusi. Ji nebesirūpino savo išvaizda, nes plaukai atrodė nešukuoti kelias dienas. Ant drabužių buvo geltonų dėmių ir nuo jos atsidavė tikrai nemaloniu kvapu. Galėjau prisiekti jog šį rytą ji nesivalė dantų, nes vos prabilus į mane padvokė jos burnos kvapas.

- Aš bijau likti viena. - sušnabždėjo ji. - Ar gali šiandien nakvoti pas mane?

- Žinoma, - ilgai nesvarstydama ištariau nes mieliau būčiau su Karolina nei namuose. Šiandien mama ir taip turėjo naktinę pamainą, o aš bijojau, jog dėl miego trūkumo negirdėsiu kai jis įeis į mano kambarį. - Duosi kuo persirengti?

Ji paskubomis linktelėjo ir nepaleisdama mano rankos pradėjo tempti į lauką. Bastėmės po miestą kol galiausiai sutemo ir buvome priverstos važiuoti pas ją.

Karolina gyveno toliau nuo miesto apsupta miškų. Tai atrodė iš ties nuostabi vieta, bet dabar žvelgiant į jos namą man ėmė šiurpti oda. Ankščiau pavydėjau jai tokios ramybės ir gamtos, o dabar tai priminė siaubo filmą. Labai nemalonų filmą kuriame visi miršta.

- Mes galime pažiūrėti filmą, arba įsijungti muziką ir šokti. Turiu vyno, esu tikra mama jo net nepasiges, - vyptelėjo ir mudvi įėjome į jos namus.

Karolina greitai visur sujungė šviesas ir nusitempė mane į virtuvę. Paėmusi dvi stiklines pripylė raudono vyno ir vieną pastūmė man. Buvo prasta mintis gerti tuščiu skrandžiu, bet pamačius jog aš dvejoju, mergina pradėjo virpėti.

- Tikiuosi turi ko valgomo, - nelaukusi jos sutikimo atvėriau šaldytuvą ir ištraukiau produktus daryti sumuštiniams. - Nori ir tu?

- Žinoma, - ji išspaudė šypseną, bet tuomet ji akimirksniu pranyko kai pasigirdo užsitrenkiančių durų garsas.

Mano širdis taip stipriai pradėjo daužytis jog plūstelėjęs kraujas venose įkaito. Adrenalinas pulsavo kartu su mano krauju ir aš instinktyviai pastvėriau peilį. Karolina atsistojo už manęs ir drebančiais pirštais įsikibo į mano marškinėlius.

Staiga šviesos pradėjo mirgėti ir ji aiktelėjusi atsitrenkė į spintelę.

- Turi žvakių? - paklausiau ir ji papurtė galvą. - Tuomet laikyk telefoną, - paliepiau ir ji įjungė kaip tik laiku, nes tuomet pradingo šviesos. - Manau mums reikėtų iš čia dingti.

- Ne, ne ne, - sukūkčiojo ji pasitraukdama.

- Karolina, palauk. - paliepiau, bet ji jau bėgo iš virtuvės.

Nusikeikusi išsitraukiau savo telefoną ir įjungiau prožektorių. Tą akimirką galėjau prisiekti jog mačiau sujudant šešėlį. Kiekvienas žingsnis leido garsus ko ankščiau nepastebėjau. Tarsi pats namas pradėjo kvėpuoti.

Per mano nugarą perbėgo nemalonus jausmas, tarsi kažkas nematomo būtų mane palietęs. Stovėjau taip kelias sekundes kai išgirdau viršuje dūžtančio stiklo garsą.

- Karolina? - priėjau prie laiptų ir dvejojau, nes žinojau jeigu ten užlipsiu neturėsiu kelio atgal.

Atsisukau atgal kai šviesos staiga vėl atsirado, bet tuomet kelis kartus sumirksėjus jos vėl pradingo.

- Pasiilgai manęs?

Per mano odą perbėgo šaltis. Galėjau prisiekti jog jaučiu jo pirštus kurie nubraukė mano plaukus ir palietė kaklą. Jis buvo čia, žaidė su mumis ir mes, kaip idiotės pakliuvome į jo žaidimą. Suspaudžiau pakabuką ir atsisukau, bet priešais nieko neišvydau. Žinojau tik vieną, jog privalau pasiimti Karolina ir dingti iš čia.

Užbėgau laiptais į viršų ir atvėriau jos kambario duris. Ji stovėjo prie lango ir žvelgė į atsivėrusį mišką. Pabandžiau įjungti šviesą, bet kaip ir tikėjausi ji neįsijungė.

- Karolina, mums reikia eiti. Geriausia jog eitume pas mane, jis mūsų ten nepalies, pažadu.

- Tu nesupranti, - sukūkčiojo ji. - Jis mus sumedžios, jis nori mūsų, o tu tik suknistas prizas. Kuo tu kitokia?

Ji staiga atsisuko ir jos rankose išvydau stiklo šukę. Nuo jos rankos bėgo kraujas ir aš žengiau žingsnį link jos, bet tuomet ji prikišo šukę sau prie kaklo.

- Ką tu darai? - mano balsas virto šnabždesiu.

- Jis mane kankins, net po visko aš nebūsiu laisva, ar žinojai? Bet tu išskirtinė, - nusikvatojo ji. - Visada atrodai idealiai, mokaisi gerai, turi nuostabų vaikiną. Nori žinoti kodėl jis manęs nepaleidžia? - sušnypštė ji ir dabar pradėjo artėti link manęs. - Nes nori jog pasakyčiau savo baisiausias paslaptis. Tai aš nutekinau tas nuotraukas ir parašiau anonimini straipsnį apie tave ir Vilą. Tai ką judu išdarinėjote persirengimo kambaryje. Ar žinojai jog tame pačiame kambaryje Vilas dulkino mane?

Pajutau besikaupiančias ašaras. Ne tai negalėjo būti tiesa, tačiau žvelgiant į ją ir klausant jos žodžių atrodė tikra. Papurčiau galvą ir nurijusi ašaras pasisukau bėgti.

Nusileidau laiptais žemyn ir pastvėrusi kuprinę su striuke atvėriau duris. Ilgai nesvarstydama pasileidau bėgti, net jeigu reikės tą daryti sutemus, man nerūpėjo.

- Kalė, - sušnypščiau tamsai, bet galėjau prisiekti jog mano demonas išgirdo, nes kitą akimirką išgirdau keistą juoką ir paskutinį kartą atsisukau į Karolinos namus. Jie degė.