Aš matau tave/I see you

5. Dalis

Dabartis.

Žvelgiau į seną spintą ir jaučiau nemalonų šaltį. Susigūžiau ant lovos ir prispaudžiau prie krūtinės pliušinį žaislą. Čia buvo ne jis, demonas niekada manęs taip negąsdindavo. Jis su manimi nežaisdavo. Galėdavau jausti jo buvimą, arba matyti šešėlį kuris stovėdavo prie lango. Tačiau tai kas buvo šioje spintoje mane gąsdino.

- Kas tu? – paklausiau ir staiga durys užsitrenkė privertusios mane krūptelėti.

Šviesos išsijungė ir aš pagriebiau savo telefoną. Turėčiau rėkdama bėgti iš kambario, bet kas nuo to pasikeis? Be to mamos nebuvo, vargu ar brolis namuose. Jis manęs negalėjo pakęsti, po to kai atėmiau iš jo žmogų, kuris nuoširdžiai domėjosi jo pomėgiais. Mažai jis žinojo kas iš tiesų nutiko.

Ir tuomet išgirdau. Taps, taps, taps. Lyg kas eitų laiptais. Mano spintos durys vėl atsivėrė, bet taip lėtai priversdamos mano širdį plakti greičiau.

- Kad ir kas esi, tu čia nelaukiamas, - išrėžiau ir tą akimirką šviesos pradėjo mirguliuoti, o mano spintos durys kaip pakvaišusios pradėjo darinėtis.

Užgniaužiau kylantį klyksmą ir užsimerkiau. Norėjau jog šis košmaras pagaliau baigtųsi. Atrodė jog kažkas bando mane uždusinti, nes oras gerklėje tiesiog strigo. Kažkas šiame name buvo be mano demono ir tas kažkas buvo nepatenkintas.

- Prašau, - sušnabždėjau ir tą akimirką kambarys atšalo.

Iškvėpiau šalto oro gūsį ir stebėjau kaip nuo lango krintantis šešėlis ilgėja. Ir jau žinojau, jog tai jis stovi vos už kelių metrų nuo manęs ir žvelgia į spintos gilumą.

Prieš metus.

Visą savaitgalį ignoravau visus ir stengiausi pabėgti nuo problemų. Vyliausi jog jos savaimę išnyks ir mano gyvenimas vėl bus kaip buvęs. Veltui tikėjausi, nes vos tik pasirodžiau mokykloje jau žinojau, kad kažkas negerai.

Žmonės ėjo, sakė užuojauta. klausė ar nieko nereikia, o aš stovėjau ir bandžiau suvokti kas vyksta. Bet ilgai netrukus paaiškėjo. Laura nusižudė. Ji nušoko nuo daugiabučio stogo ir mirė. Arba demonas ją taip draugiškai pastūmė, pliaukštelėjo per petį.

Kažkas buvo siaubingai negerai su manimi, nes aš nejaučiau jai gailesčio. Tiesa pasakius nejaučiau nieko. Bandžiau prisiversti verkti, ar bent jau apsimesti liūdna. Bet tiesa buvo tokia, jog man nerūpėjo. Žinojimas jog ji bandė mane nužudyti dėl suknisto mokyklos dramų vaidmens kažką manyje pažadino.

Suspaudžiau pakabuką ir bandžiau klausytis ką kalbą mokytojas. Kaip ir buvo galima tikėtis, jis rekomendavo visiems norintiems eiti pas mokyklos psichologę. Dauguma paliko klasę, bet vargu ar dėl kokių nors svarbių priežasčių.

Po pamokos vis dar jaučiausi keistai, tarsi visos mano emocijos atbuko. Lyg būčiau nemąstanti būtybė užgrobusi tikrai neblogai atrodantį kūną. Bet, kad ir kokio lūžio man reikėjo, čia jo tikrai nebūčiau gavusi.

- Ade, - šūktelėjo Evelina ir iš karto mane apkabino. – Kaip tu?

- Ar žinojai, jog tai ji bandė mane nunuodyti? – neištvėrusi paklausiau ir šviesiaplaukė išplėtė akis, o tuomet papurtė galvą.

- Nežinau apie ką tu čia kalbi, bet mes prigavome Norą.

Man prireikė kelių minučių, kad suvokčiau apie ką ji kalba.

- Ji puikiai nusimano tokius dalykus, ir mes greitai atsikratysime to demono.

Suspaudžiau lūpas nes jos žodžiai, nors ir buvo logiški privertė mano kraują kaisti. Kažkuri mano smegenų dalis, tikriausiai ta kuri funkcionuoja iš ties prastai, nusprendė jog nenori paleisti demono.