Angel wings (Lietuviškai) (Niall Horan Fanfiction) Complete

Part 26

Girdžiu aparatų pipsėjimus. Aplink šioks toks šurmulys ir man sunku susiorentuoti, kur esu. Pabandžiau atsimerkti, bet akys manęs neklausė. Viską be proto skaudėjo ir buvau labai silpna. Kas po velniais man atsitiko. Mano galvoje juoda dėmė. Dar kartą pabandžiau atsimerkti ir šiaip ne taip pavyko, bet neilgam. Mane apakino labai ryški šviesa ir aš vėl užsimerkiau.

-Nina?-Girdėjau užkimusi balsą. Tą balsą galėčiau atpažinti net miegodama. Tai buvo Niall.-Prašau pasakyk ką nors.-jis buvo labai liūdnas ir išsigandęs. Bandžiau ištarti bent jau jo vardą, bet nepavyko.

-Ponaitį Horan, panelė prarado labai daug, kraujo jai labai pasisėkė, kad liko gyva.-pasakė kažkokia moteris. Prarodo daug kraujo? Pasisekė, kad likau gyva? Kas man atsitiko? Kodėl man viską skaudą ir kodėl aš.. aš...? –Ji turi neskubėti atsigauti, kitaip gali būti pasekmės.-tesė moters balsas. Pasekmės? Apie ką ji kalba? Pabandžiau vėl atsimerkti ir šį kart pavyko daug geriau. Nors ir mačiau kaip per miglą, bet buvo galima įžiūrėti jo veidą. Niall. Jo paraudusias akis, kurios žvelgė į mane su išgązčiu.

-Nina, aš labai atsiprašau, neturėjau tavęs vienos palikt.-mačiau jo akyse ašaras norėjau jam pasakyti, kad viskas gerai, bet neįstengiau. Po velnių kodėl? Kodėl negaliu?-Aš kaltas. Tai mano kaltė.-nagi prabilk Nina. Tu gali. Bandžiau, bet man nepavyko. Tarsi mano balso stygos būtų sustingusios ir išderintos taip, kad net skauda. Darėsi vis sunkiau, matyti, nes net nepajaučiau kaip mano akyse pradėjo kauptis ašaros.

-Ponaiti Horan turėsiu paprašyti, kad jūs išeitumėt iš palatos.-pasakė vėl tas įkyrus moteriškas balsas. – Jai negalima jaudintis.

-Ne.-per prievarta ir vos girdinai pasakiau. Mano balsas skambėjo labai silpnai. Pajutau ant savo rankos, Niall ranką. Jis švelniai ją glostė.

-Nepaliksiu tavęs daugiau niekada.-pasakė ir mačiau, kaip iš jo akių bira ašaros ir krenta tiesiai ant mano rankos. Jis atsisėdo ant kėdės, buvo prie pat kovos ir pabučiavo mano ranką.-Būsiu šalia dabar pailsėk.-pasakė. Priėjo moteris ir kažką suleido į lašelinę. Ji buvo su baltu chalatu. Dabar supratau aš ligoninėje. Bet kodėl kas man atsitiko. Ir kodėl staiga tapau tokia mieguista. Vos galėjau išlaikyti atmerktas akis, kol pagaliau vėl tamsa.

-Kaip ji?-paklausė kažkas, bet šį kart balsą buvo sunkiau jį atpažinti.

-Buvo prabudusi, bet jai suleido migdomųjų ir nuskausminamųjų.-pasakė Niall. Štai kodėl užmigau taip greit. Bet dėl nuskausminamųjų nesipriešinčiau jei gaučiau dar. Na ką reikia bandyti vėl atsimerkti. Šį kart pavyko gan lengvai. Prie lovos pamačiau stovintį James. Bet jis žiūrėjo į Niall. Jo akys tai pat buvo paraudusios. Man suspaudė širdį.

-Niall.-ištariau labai tyliai, nes mano gerklė buvo perdžiuvusi, ir vėl tas skausmas. Jie greit atsisuko.

-Ššššššš ilsėkis.-pasakė tik tiek.

-Gal pakviesti daktarą?-paklausė James.

-Taip.-pasakė Niall žiūrėdamas į mane. Ir James išėjo. Po kiek laiko grįžo su daktaru. Jis nieko nelaukęs priėjo prie manęs ir padavė stiklinę su šiaudeliu. Aš šiek tiek gurkštelėjau, bet tik truputi, nes labai skaudėjo.

-Panele, girdyte mane?-paklausė. Aš vos girdymai pasakiau.

-Taip.

-Turiu pasakyti, kad jūs gimusi po laiminga žvaigžde.-pasakė daktaras.-daugelis po tokių sužeidimų neišgyvena. O jūs laikotės daug geriau negu buvo galima numatyti. Didžiausia problema, kad jūs netekote daug kraujo, o bandant jį perpilti. Jūsų organizmas vis atmetinėdavo donoro, kraują.- tai pasakęs jis pažvelgė į James. O dieve James dėl manęs aukojosi.-Turiu jums pasakyti ir tai, kad jus turite neskubėti su judėjimu. Ir kitas žinias pasakysiu vėliau, nes jums negalima jaudintis.-Ką jis turėjo galvoje pasakysiu, vėliau, nes man negalima jaudintis. Daktaras rimtai šnekėjosi su Niall ir James. Bet aš nieko negirdėjau jie buvo per toli ir kalbėjo per tyliai.-Tupj pakviesiu seselę, kad suleistu vaistų nuo skausmo.-pasakė daktaras ir dingo su James. Niall priėjo prie manęs ir atsisėdęs paėmė mane už rankos. Jis tik tylėjo ir glostė mano ranką. Jo akyse mačiau skausmą.

Seselė suleido vaistų, ir aš akimirksiu vėl buvau sapnų karalystei. Buvau laiminga ir vaikščiojau susikabinusi rankomis su Niall. Mes juokėmės, šnekučiavomės bučiavomės. Tik staiga viskas pradėjo temti. Girdėjau pašaipų juoką. Jis buvo labai girdėtas. Niall paleido mano ranką ir išnyko tamsoje. Prieš akis iš kažkur išdygo Manuelio veidas, aš pradėjau spiegti nesavu balsu, ir vėl tas skausmas.

-Nina kas atsitiko?-išgirdau sutrikusi Niall balsą.-Seselę!!!!-jis šaukė. Jis buvo išsigandęs. Aš stengiausi nuraminti savo kvėpavimą nes nuo tokio stipraus man skaudėjo. Palatoje greit atsirado seselės ir daktaras.

-Kas čia nutiko?-paklausė rimtu balsu.

-Nežinau vienu metu ji ramiai miegojo, kitu pradėjo klykti ir rėkti, kad jai skauda.-visas persigandęs šnekėjo Niall. Aš rėkiau, kad man skauda? Aš tik sapnavau? O dieve juk tai Manulio darbas, kad aš čia. Dabar prisiminu, kad ėjau namo, viena nes Niall paskambino. Aš ėjau šuksniai už manęs, tada tyla. Esu tempema, skersgatvis, juokas jo prakeiktas juokas ir durys i pilvą, antras trečias. Niekinga jo šypsena ir pasitenkinimo žvilgsnis. Tada krentu ant žemės, ir tolstanys žingsniai. Kraujas sunkiasi pro mano pirštus. Bandau išlikti rami ieškau telefono ir.. ir tamsa.

-Panele nusiraminkite.-išgirdau daktaro balsą. Man reikia pasakyti, kad tai Manuelio darbas, bet ne negaliu. Jis gali, bet ką padaryti. Jis gali nuskriausti ir Niall, negaliu to leisti.

-Nagi Nina, nusiramink aš šalia.-pasakė Niall, ir mano kvėpavimas pradėjo normalėti, tada kai jis švelniai pradėjo glostyti mano ranką. Kai nusiraminau, vėl suveikė migdomieji.

-Labas rytas mieloji.-išgirdau Niall balsą kai tik atsimerkiau. Jis pasilenkė ir pabučiavo į kaktą.-Tavęs atėjo aplankyti.-pasakė. Man nieko daugiau nereikėjo turėjau Niall šalia. Bet tada Niall sušuko.- užeikit.-ir tada į palatą suėjo visi vaikinai. Su balionais gėlėmis ir dideliu pliušiniu meškučiu. Visi su manimi sveikinosi, aš ištardavau tik nežymų labas. Man vis dar buvo sunku kalbėti.

-Nina žinau, kad tai sunku, bet ar prisimeni, kas tau tai padarė.-tarė Zayn. Nežinojau ką daryti, sakyti tiesą ar meluoti.

-Aš..Aš nepamenu.. buvoo tamsu ir..

-Šššš viskas savo laiku.-pasakė Niall. Jie visi dar pabuvo ir vis linkėjo, kad greičiau pasveikčiau, bet jų akise mačiau dar kažką. Kaip ir Niall, kaip ir daktaro ar net James. Jie man kažko nesako ir aš tą žinau. Po kurio laiko vaikinai išėjo, bet Niall liko. Manau jis iš čia nepasitraukia. Atėjo seselė ir vėl suleido migdomųjų kiek begalima. Man atsibodo miegoti. Bet...

Po savaitės....

-Nina manau jūs jau pasiruošusi.-pasakė daktaras. Ir aš vis dar nežinojau kam.-Na tiksliau nepasiruošusi, bet jums galima tai paskyti nepabloginant jūsų sveikatos. Jūs per šią savaitę, beveik išgyjote ir jokių komplikacijų nebuvo.-Jis šnekėjo, o man norėjosi paimti nuo spintelės stiklinę ir mesti į jį. Jis tampė mano nervus savaitę ir dar ilgiau tempia. Kiek begalima. Pajutau Niall rankas ant savosios. Ir kai pažiūrėjau į jį jo žvilgsnis skendėjo liūdesį.-Panele jūs praradote vaikelį.-pasakė daktaras ir mano širdis tarsi sprogo. Nieko aplink negirdėjau. Žiūrėjau į vieną tašką. Ir jaučiau savo skruostais bėgančias ašaras. Pajaučiau kaip Niall mane stipriai apkabina ir vėl sušnybžda.

-Aš atsiprašau.-aš pradėjau kukčioti ir nejučia uždėjau savo rankas ant pilvo, kur dar buvo jausti žaizdų skausmas. Jis. Jis kaltas. Tai Manuelio kaltė. Jis nužudė, mano vaikelį. Mūsų su Niall vaikelį. Mūsų meilės vaisių.

-Manuelis..-pasakiau tyliai. Dabar kaip niekad norėjau, kad jis už tai atsiimtu.

-Ką Manuelis?-paklausė Niall taip pat tyliai, ir tada suprato ką aš turėjau omenyje.-Skambinu policijai.

-Kas atsitiko?- nieko nesupratęs James.

-Tas niekšas.

-Palauk ji žino kas ją užpuolė?-paklausė James.

-Dabar žinau ir aš, tai to kalės vaiko Manuelio darbas.-pasakė piktu ir įniršio pilnu balsu.

-Jis jis nužuuudėėė.-mikčiojau, ir vis verkiau. Mano vaikelis. Net nespėjau pasidžiaugti ta mintim, kad jį turėsiu. O dabar jo jau nebėra. Nebėra. Ir kaltas Manuelis. Jis kaltas. Jis norėjo, kad aš palūžčiau. Gali sau pasiploti. Jam pavyko. Jam pavyko....