Take Me (L.T. fanfiction)

33 Skyrius

Buvau visa raudona iš gėdos, o tėvai atrodo perplėš mane per pus tuo pačiu prigriebdami ir Louis.

-Louis, kas per velnias?!-suriko tėtis ir priėjo arčiau jo.

-Tėti...Aš,-mikčiojau, bet tik gavau jo pikta žvilgsnį.

-Ar jis bandė tave išprievartauti?-pasimetus paklausė mama ir mačiau, kaip ji graudinasi.

-Ne mama. Mes tik...Na bučiavomes,-nedrąsiai pasakiau, o Louis tylėjo nieko nesakydamas.

-Kiek laiko jūs taip čia?-susiraukė tėtis.

-Nuo pirmo karto, kai jis čia dirbo. Po mano gimtadienio mes pradėjome sueiti,-pamelavau.

-Ar...Ar jūs mylėjotes?-įsižiojo mama ir aš net paspringau savo seilėmis.

-Ne,-pagaliau prabilo ir Louis.

Dėkojomu jam, kad jis nesumąstė pasakyti, jog tikrai tai darėmė ir ne karta.

-Keshia jis už tave vyresnis šešiais metais. Na beveik, bet nesvarbu jam tuoj sueis dvidešimt dveji!-kruptelėjau, kai tėtis suriko ir manau jis nejuokais supykęs.

Nenustebčiau, jei jis atleistu Louis.

-Žinau tėti,-sumurmėjau.

Jis pradėjo kažką rėkauti ant Louis, bet aš nieko nebegirdėjau. Man sukosi galvą ir vėl tas nemalonus jausmas kūne atsirado. Pasirėmiau viena ranką į sieną ir pakėliau akis į Louis. Jis truputi stumtelėjo tėti ir priėjo prie manęs.

-Tu visa pabalusi,-pasakė ir paėmė mane ant rankų.

-Jaučiuosi prastai,-sušnabždėjau.

-Vežu ją į ligoninę,-greitai pasakė Louis ir mano tėvai išsigandė palinksėjo.

Buvau nunešta į Louis mašiną ir paguldyta ant galinių sėdinių.

-Jie sužinojo,-sušnybždėjau.

-Vadinasi nebereikės slapstytis,-švelniai pasakė ir pabučiavęs uždarė duris.

Jis atsisėdo už vairo ir užvedęs išvažiavo pro mano namų vartus. Mano akis pradėjo merktis ir skausmas kūne vis labiau didėjo.

-Neužsimerk, Keshia. Mes jau arti,-kalbėjo Louis, bet mano akių vokai atrodo tona pradėjo sverti.

Pasidaviau nuovargiui ir užmerkiau akis pajusdama, kai kūnas tampa lengvesnis.

*Louis Pov*

Praėjo jau dvi valandos, kai Esse guli palatoje ir ją apžiūrinėja daktarai. Esse. Jai tinka šita pravardė.

-Kaip ji?-paklausė pagaliau atvažiave jos tėvai.

Nors jie ją ir myli, bet kartais jie per daug rūpinasi jos apsauga nei ją pačia.

-Ją vis dar apžiūrinėja,-sumurmėjau ir atsirėmiau nugara į sieną.

-Aš nenoriu, kad Keshia su tavimi draugautu. Vos ji pasveiks atleisiu tave ir susirasiu kita apsauginį,-suburbėjo Kevin.

Suprukščiau ir priėjau prie jo.

-Reikėjo pagalvoti apie tai, kai mane pasamdei pirma karta,-pašaipiai pasakiau.-O dabar geriau nesimaišyk man po kojomis.

-Tu jai netinkamas. Esi daug vyresnis už ją, bet ji per naivi, kad tai suprastu,-suburbėjo Ana.

-Ji turėjo daug progu suprasti, kad jai esu netinkamas, bet pažiūrėkite ji vis dar su manimi,-pavarčiau akis ir atsisėdau priešais juos ant fotelio.

-Jei busi protingas ir nenori problemų paliksi ją ramybėje,-vėl prabilo Kevin.

-Pasakysiu jums viena dalyką. Aš didžiausia problema visame tame, kur mane įkišote. Vienintelis, kuris gali išgelbėti jūsų dukrą nuo to pamišusio žmogaus esu aš.

-Tu žinai kas jis?-sutriko Ana.

-Jis mane ir atsiuntė čia,-tik tiek pasakiau.

Nebeturiu ko slėpti. Vis tiek sėsiu, nes jie to lengvai nepaliks.

-Kaip surpasti?! Tu esi užpuolikas?!-surėkė Kevin, o Ana puolė ji raminti.

-Taip esu ir po velniais per jūsų dukrą mane išmetė, nes pamečiau dėl jos proto, taip, kad užsipisk ir nors kada patylėk!-surėkiau ant jo ir jis nutilo.

Susinervinęs išėjau iš ligoninės ir prisidėgiau cigaretę. Sutrikau, kai suvibravo mano telefonas. Išsitraukiau jį ir pamačiau nežinoma numeri, kuris atsiuntė nuotrauką, kur Keshia guli palatoje.

*Jo graži, taip?*-Nežinomas numeris.

-Šūdas,-greitai užgęsinau cigaretę ir nubėgau į ligoninę.

Užvėgęs laiptais žemyn išsitraukiau ginklą ir jį užtaisiau.

-Louis ką darai?-sutriko Ana.

-Shh,-pasakiau ir priėjau prie Esses palatos.

Greitai pravėriau duris ir pamačiau, kaip daktaras prideda įtartinai atrodanti švirkštą. Narkotikai. Jau iš tolo galiu juos atpažinti.

-Traukis nuo jos!-surėkiau ir jis išsigandęs išmetė švirkštą ant žemės ir per kelis žingsnius atsitraukė.

Į palatą įėjo dar keli daktarai, bei Esses tėvai.

-Kas čia vyksta?-paklausė pražilės daktaras, kol aš laikiau nustatęs ginklą į tą šūdo gabalą.

Nieko nesakęs priėjau prie švirkšto ir truputi užsilašinau ant savo prišto Pauosčiau jo ir perpraukiau per dantis. O ką aš sakiau? Tas šūdas bandė jai vėl suleisti narkotiku.

-Ateik,-paliepiau tam asilui.

Jis nedrąsiai priėjo prie manęs ir manau jau rezga plana, kaip pabėgti.

-Susileidi tai,-paliepiau ir jo akis vos ne ant kaktos iššoko.

-Ką?! Negali taip!-rėkė kitas daktaras.

-Tylėk kol tarp akių negavai kulkos,-suurzgiau.-O tu leidies!

-Jis skirtas jai, o ne man,-suurzgė jis.

-Šitame ginklę yra šešios kulkos, kurios tikrai bus skirtos tau,-pagrąsinau.

Jis atsiraitojo rankovę ir pažiūrėjęs į švirkštą lėtai jį paėmė. Anie dar bandė stabdyti, bet aš nusitaikydavau ginklų į juo. Kai pagaliau jis susileido tą šūda aš trenkiau jam iš ginklo per kaklą.

-Labos nakties,-suburbėjau, kai jis sukrito ant žemės.-Jis vienos iš to vyro pakaliku. Nuneškite jį ir surakinkite,-paliepiau.

Daktarai pasimetė ištempė jį iš palatos, o aš ginklą užsikišau sau už kelnių juosmens.

-Iš kur žinojai, kad kažkas vyksta jos palatoje?-paklausė Kevin.

-Žinojau ir tiek,-šiurkščiai pasakiau ir pamačia, kaip Esse būdinasi.

-Louis,-sušnabždėjo.

Priėjau prie jos.

-Gordon. Miškas,-jis sunkiai ištarė.