Išlikti gyvai

1.

Jeigu aš galėčiau ištrūkti iš čia. Pabėgti nuo savo kvailo likimo. Jeigu viskas būtų taip paprasta.

Gimei dulke, dulke ir pavirsi. Žmogaus vertybės yra jo silpnybės. To mus moko visą gyvenimą. Mes kursime tobulą ir ramų pasaulį, kuriame vien tik stiprūs ir darbštūs žmonės. Linksmybių nėra. Nebent gali už jas mokėti. Tik ne pinigais, o savo gyvenimu. Ir tau, pasirodo, visai nebus linksma. Linksma bus kitiems. Tokia bus tavo bausmė už tai, kad pamiršai savo vietą.

Jie kuria mūsų gyvenimus. Mes tik lėlės. Kada nors toks bus tobulas pasaulis. Tik... ir tobulumas turi tamsių pusių...

Užverčiau knygą. Mano akys jau pavargo. Be to, nuo visų minčių mano galva tuoj sprogs. Jai reikia laiko suvirškinti šitokią informaciją.

Giliai viduje jaučiau, kad tas, kas ją parašė yra teisus. Tėtis irgi man taip sakė. Tokių knygų niekam negalima skaityti. Radau ją viename apdegusiame name, prieš metus, kai tėtis dar buvo gyvas. Mėgstu rinkti visokias šiukšles. Ką jau padarysi. Viskas, kas parašyta šioje knygoje, atitinka dabartinį laiką. Galbūt tai parašė maištininkas. Todėl ir sudegino jo namą.

***

Siuvinėjimas mane užknisa. Niekada nepasirinksiu siuvėjos amato. Kas sugalvojo tokią kvailą sistemą, kad paskutiniais mokslo metais merginos turi išmokti naudotis adata? Tegu mokosi tos, kurios žada pasirinkti siuvėjų profesiją. Netapsiu siuvėja, net jei tai būtų vienintelis likęs darbas. Prakeikimas! Jau kelintą sykį duriu sau į pirštą, o ne į medžiagą.

-Mjuse, greičiau junk televizorių!

Krūptelėjau vos neišmesdama siuvinio iš rankų ir nustebusi pažiūrėjau į mamą, kuri įvirto su pilnais parduotuvės maišais į kambarį.

-Kas atsitiko?- paklausiau spausdama televizoriaus įjungimo mygtuką.

-Jie jau pradėjo,- palingavo galva mama.- Dar vienas Aukštesniųjų Žaidimas...

Abi su mama sustingusios žiūrejome į ekraną. Žaidimas. Mūsų nenormalios valdžios Žaidimas. Aukštesnieji jį surengė ir vėl, kad galėtų su mumis eksperimentuoti.

-Ką jie sau galvoja? Kodėl žmonės ten eina?- nerimavau. Juk aiškiai matėsi, kad tai tiesiausias kelias į mirtį, tačiau visada atsirasdavo dalyvių.

-Prizas. Mjuse, laimėjusieji gauna didelius turtus,- atsiduso mama.

Mano lūpos persikreipė. Kvaili žmonės. Matėsi, kad jie dar jauni, gal mano bendraamžiai ar šiek tiek vyresni. Tik tokie mėgsta rizikuoti ir galynėtis su mirtimi nesuvokdami tikrojo Žaidimo tikslo.

Staiga kažkas pradėjo smarkiai belstis į duris. Į vidų įpuolė mūsų kaimynė ir mamos geriausia draugė Ezla.

-Ar Lijanas čia?- paklausė ji išplėstomis akimis.

Suraukiau kaktą nesuvokdama, kodėl jos kvailos sūnus turėtų būti pas mus. Jis nebuvo mano draugas, nors ir pažinojau nuo vaikystės.

-Ne,- papurtė galvą mama ir priėjo arčiau sunerimusios moters.- Ezla, kas nutiko?

-Jis dingo,- pralemeno ji atsisėsdama ant kėdės.- Mudu susiginčijome, jis kaip visada pradėjo kalbėti, kad nori užsidirbti daugiau pinigų, bet siūlomi darbai jam reiškia tarnystę. Todėl supykęs vakar vėlai išėjo ir nebegrįžo.

Ezlos akyse pasirodė ašaros. Ji prisidengė delnais akis ir pravirko. Man buvo nuoširdžiai gaila šios moters. Ne dėl to, kad Lijanas dingo, nes iš jo tokio poelgio buvo galima tikėtis, bet todėl, kad turi tokį nepaklusnų, taisyklių laužytoją sūnų, kuris nesupranta, kaip yra reikalingas savo motinai.