Išlikti gyvai

6.

Atrodo, kad buvau prisnūdusi, nes pašokau, kai Lijanas papurtė mane už peties.

-Vilkai jau pasitraukė,- tarė jis.

Mano užpakalis buvo nutirpęs nuo sėdėjimo ant kieto nelygaus paviršiaus, todėl kai nusileidau ant tvirtos žemės, skausmas perėjo per stuburą. Išsiriečiau pasimankštindama. Tada perbraukiau ranka plaukus ir susiraukiau. Jie buvo sulipę ir purvini. Neįsivaizduoju, kaip Lijanas galėjo pavadinti mane gražia.

Mano širdis suspurdėjo, kai prisiminiau, kas nutiko medyje. Tiksliau, kas vos nenutiko. Visgi vaikinas neėmė to į galvą, tad taip turėčiau elgtis ir aš.

-Pasiilgau vonios. Pasiilgau brangaus vienąkart metuose valgomo šokoladinio pyrago. Pasiilgau tų šlykščių konservuotų žirnelių. Pasiilgau šukų ir savo lovos su pūkine paklode...- vardijau, kol mane pertraukė Lijanas.

-Mjuse.

Nutilau nuleisdama akis. Dabar galėjau girdėti savo pilvo maršus.

-Kodėl nieko nėra? Kur portalas?- beviltiškai paklausiau.- Juk mes įvykdėm užduotį, ar ne?

Pažvelgiau į Lijaną. Jis tylėjo ir tai man kėlė nerimą.

Velniop viską, pamaniau. Aukštesnieji mums tikrai neleis laimėti. Jie žino, kad mudviejų tėvai buvo tie, kurie pasipriešino naujajai valdžiai. Kurie galimai sužinojo jų paslaptį. Kai mama pamatys, kad negrįžau, o laimėtoja taps raudonplaukė, ji supras, jog aš jau negyva. Aukštesnieji nori mėgautis Žaidimu, o ne matyti du išdavikų vaikus su prizais.

-Žinau, ką reikia daryti, kad atsirastų portalas,- staiga prabilo Lijanas.

Suklusau pažiūrėdama į vaikiną. Būčiau padariusi bet ką, kad tik mudu išgyventume.

-Bet tau nepatiks.

Susiraukiau. Staiga noras padaryti bet ką prigeso.

-Gal gali aiškiau?

Lijanas suspaudė lūpas. Jis pamindžikavo tarsi galvodamas, kaip man pranešti blogą žinią.

-Prisimeni, kai palipai ant scenos ir tada visi pamanė, kad mudu?...

Jam dar neužbaigus sakinio išpūčiau akis.

-O, ne, ne, ne,- purčiau galvą supratusi, apie ką jis kalba. Tada iškėliau rankas ir atsitraukiau nuo jo.- Palauk, tai pati blogiausia tavo mintis.

-Jie nori pamatyti, kaip du įsimylėjėliai kenčia. Juk tam ir skirti Žaidimai. Ne dėl žmonių, kurie nesupranta, kaip čia pavojinga. Tai Aukštesniųjų pramoga, jie nori žaisti su dalyvių jausmais,- sušnibždėjo Lijanas.- Tikriausiai jie jau susidomėję mumis, kai patekome kaip pora. Nesvarbu, net jei žino, kas mudviejų tėvai. Jie leis mums laimėti, kad pasotintų savo žiaurumą.

Žiūrėjau į jį lyg būtų liepęs man nušokti nuo dangoraižio.

-Pora?- sušnypščiau.- Nemanau, kad mes sugebėjome ką nors įtikinti.

-Bet kažkodėl jie tuo tiki,- šyptelėjo Lijanas.- Todėl mums taip sekėsi. Mes galbūt garsiausi dalyviai. Supranti, mums gali pavykti laimėti abiem, jei tik įtikinsim juos.

Iš Lijano veido nesupratau, ar jis juokauja ar kalba rimtai. Nebuvau tikra, ar mes vis dar dalyvavome Žaidime, kaip kiti dalyviai, ar mus tiesiog mėtė iš vienos vietos į kitą su baisiais išbandymais.

-Bet aš negaliu imti nei iš šio ir iš to... pasibučiuoti,- pritilau susigėdusi.- Ir dar su tavimi.

-O ką aš?- įsižeidė Lijanas.- Galvoji nemoku bučiuotis?

-Aš ne tai norėjau pasakyti.

Suspaudžiau kumščius. Negalėjau to padaryti. Aš niekada nesibučiavau, nors man jau aštuoniolika. Nesu turėjusi vaikino. Nesu nieko įsimylėjusi. Štai ką norėjau pasakyti.

-Ne, šito nebus,- sukryžiavau rankas jausdamasi nepatogiai.- Kvaila tikėtis, kad nuo vieno bučinio, pavergsime komisiją. Jie nori žiaurumo, o ne netikrų jausmų.

Tačiau Lijanas nepasidavė. Jis pagriebė mane už rankos ir prisitraukęs pabučiavo. Pajutau jo šiltas lūpas. Mano kūnu nuėjo malonūs šiurpuliukai. Lijanas traukė mane prie savęs vis labiau. Bučinys nebebuvo jau toks netikras. Nesuvokdama pasidaviau ir atsakiau į bučinį. Padėjau rankas ant jo krūtinės. Mano kūnas tapo lengvas lyg plunksna. Pamiršau, kur mes buvome, kiek patyrėme ir kas mūsų laukia. Dabar svarbiausia buvo tai, kad mudu bučiavomės.

Staiga suvokusi šį baisų dalyką atsitraukiau. Žiūrėjau į jį išplėtusi akis, virškindama savo galvoje, kas ką tik įvyko. Rodos, Lijanas vieną akimirką irgi sutriko, tačiau tuoj jo veide pasirodė pašaipi šypsenėlė.

-Na, juk nebuvo jau taip baisu.

Norėjau jam atkirsti, kad neva tu bjauriai bučiuojiesi, bet mano burna taip ir liko praverta iš nuostabos. Nesugebėjau suregzti nė žodžio.

-Tai taip ir tylėsi?- pakreipė galvą Lijanas.

Lėtai linktelėjau galvą ir atgavusi žadą nusisukau. Mano lūpos ir skruostai degė. Nusibraukiau plaukus nuo veido. Bučinys buvo toks tikras, kad net bejausmis tuo patikėtų. Atrodė, kad Lijanas iš tiesų man kažką jaučia. Tai nebuvo vien tik vaidyba.

-Mjuse,- pratarė Lijanas.

Norėjau atsisukti į jį, tačiau staiga priešais mane lyg vaiduoklis išniro raudonplaukė. Ji išsišiepė plačiai žiūrėdama į mane, o rankose laikė paruoštą metimui peilį.

-Lijanai...- pralemenau, neatitraukdama akių nuo tos pamišėlės.

Vaikinas akimirksniu atsidūrė šalia manęs, šiek tiek mane užstodamas.

-Na, ką gi balandėliai,- prabilo raudonplaukė sukdama rankoje peilį.- Su kuriuo atsisveikinsime pirmiausia?

.

Prisiminiau vieną filmą, kai pagrindinis herojus buvo atsidūręs panašioje situacijoje. Tada jo visas gyvenimas prabėgo jam pro akis, herojus mintimis atsisveikino su savo šeima, klausėsi paskutinių savo širdies dūžių ir tada... Jis atsiminė, kad kišenėje turi pistoletą. Na, pabaiga jau buvo aiški.

Mano situacija buvo kitokia. Pirma – tai ne filmas, antra – kišenėje tikrai neturiu jokio ginklo.

Lijanas surado mano ranką ir stipriai spustelėjo. Nesupratau, ką tai turėjo reikšti. Atsisveikinimą ar padrąsinimą?

-Kokie judu mieli, gaila, kad mano širdis akmeninė,- pasišaipė raudonplaukė. Ji apvertė ore peilį ir pagavusi nusitaikė į mane.- Na ką, merginoms pirmenybė.

Įtempiau savo kūną, manydama, kad taip susikursiu apsauginę sieną. Laukiau savo absurdiškos mirties. Na, aš nesiknaisiosiu savo prisiminimuose, bet lemtingą akimirką pagalvojau, kad taip ir nesužinosiu, ar Lijano bučinys buvo tikras.

Tačiau aš klydau. Pamišėlė raudonplaukė nespėjo manęs nudurti. Kaip tik tuo metu iš tankmės iššoko urgzdamas milžiniškas hibridinis vilkas. Mano širdis šoktelėjo iš siaubo. Tuo tarpu vilkas apžiodamas nuplėšė raudonplaukės galvą. Nustėrau negalėdama pajudėti. Begalvis kūnas dunkstelėjo ant žemės, o iš kaklo srities pasruvo kraujas. Jaučiau, kaip sukyla skrandžio turinys. Užsidengiau rankomis burną. Lijanas sukruto mane apglėbdamas, bet hibridinis vilkas pradingo su visa galva. Jis tarsi mūsų net nematė.

-Juk sakiau,- sušnibždėjo Lijanas atsitiesdamas. Netrukus prieš mus subolavo portalas.- Mes laimėjome.

Spoksojau į raudonai švytinti portalą. Tai tikrai buvo pabaiga. Paskutinė įvykdyta užduotis. Aukštesnieji leido mums laimėti abiem. Žengiau žingsnį kartu su Lijanu.

Ne, jie norėjo, kad mes laimėtume. Jie nužudė raudonplaukę, todėl mes ir laimėjome.

Tai dar nebuvo pabaiga.