Išlikti gyvai

21.

Kol bandžiau akmeniu praskelti nematomą sieną, Lijanas bandė įpykdyti hibridinį vilką. Mano gerklę gniaužė nevilties pirštai, tačiau prisiekiau sau nepasiduoti. Vis atsisukdama ir stebėdama, kaip vaikinas svaido akmenis ir smėlį į už jį dvigubai didesnę pabaisą, įnirtingai trankiau akmenį į nenugalimą energijos lauką. Visgi jokių prošvaisčių nesimatė, nes šis tik subanguodavo ir pasigirsdavo elektros traškesys.

-Mjuse, pasitrauk!- staiga suriko Lijanas. Atsisukusi išvydau, kaip link manęs bėga didžiulis vilkas. Jo raudonos, įsiūčio pilnos akys taikėsi į mane. Sekundės dalimi spėjau pasitraukti, kai plėšrūnas visa jėga trenkėsi į permatomą sieną. Saloje nuaidėjo vibracijos garsas, kuris net privertė susigūžti.

Hibridinis vilkas nukrėstas elektros dusliai parkrito ant smėlio. Lijanas pribėgo prie jo patikrindamas, ar padaras tikrai nugaišo, ir žvilgtelėjęs į mane linktelėjo. Jausdama, kaip mano širdis dunksi lyg norėdama išlipti lauk, linktelėjau jam atgal.

Tuo tarpu sienoje pasimatė įtrūkimo rėžis. Jis kibirkščiavo. Suvokusi, kad tai gali būti mūsų išsigelbėjimo viltis, suskatau pagriebti akmenį. Kartu su Lijanu pradėjome skaldyti sieną, kurios įtrūkis vis didėjo praskleisdamas išėjimo uždangą.

Visiškai nenutuokėme, kas mūsų laukė anapus. Mus vedė tik išsigelbėjimo jausmas. Kuris ir pakišo koją mūsų budrumui.

Virtuali siena pradėjo trupėti. Užsidengiau šiek tiek veidą saugodamasi kibirkščių ir žvilgtelėjau į Lijaną. Vaikinas įkvėpė ir taip pat pasuko žvilgsnį į mane.

Netrukus stengdamasi neprisiliesti prie virtualios sienos likučių pralindau į tamsesnę vietą. Lijanas tuojau pasekė paskui mane. Atsidūrėme tamsioje salėje, kurios priekyje buvo įmontuoti dideli ekranai, o žemiau jų plokščios klaviatūros - įranga skirta kompiuterių valdymui. Ekranuose rodė salos vaizdą, tad galėjau garantuoti, kad taip mus stebėdavo Aukštesnieji.

Visgi šioje patalpoje buvo dar vienas žmogus. Sau iš dešinės išvydau Celą. Krūptelėjau lyg sutikusi vaiduoklį ir pilnai atsisukau į ją.

Moteris buvo sudėjusi rankas priekyje tarsi pasiruošusi mus sutikti. Ji šypsojosi pakreipusi galvą, o aš dėl to tik dar labiau užsinorėjau smogti jai į veidą. Galbūt jei ne sugrįžęs raumenis kaustantis skausmas nugaroje, pasiryžčiau pulti tą moterį su rožiniu kostiumėliu.

-Sveikinu, sėkmingai įvykdžius antrąjį išbandymą,- žvaliai pranešė Cela.

Jutau, kaip mano veidas susitraukia. Gniaužiau rankas nenorėdama parodyti, kaip jos dreba iš pykčio.

-Tai ne išbandymas, o mirties nuosprendis!- pagauta įsiūčio išrėžiau.

-Bet tau, Mjuse, puikiai sekasi nuo jo išsisukti,- maloniai tarė Cela su dar didesne šypsena.

Nebegalėjau tvardytis. Skausmas manyje netgi sukėlė didesnę pykčio ugnį. Žinojau, kad man nereikėtų elgtis neapgalvotai, bet šią akimirką praradau sveiką protą. Mečiausi link jos, tačiau kaip tik tuo metu pasigirdo didžiulis sprogimas, o žemė po mūsų kojomis sudrebėjo išmušdama iš pusiausvyros. Ištiesusi rankas į šonus tarsi tai padėtų išsilaikyti susverdėjau. Lijanas irgi sukluso ir nutilus sprogimui įsiklausė.

-Ar tai trečiasis išbandymas?- paklausiau Celos suraukdama antakius. Tačiau moteris stipriai sukandusi dantis žiūrėjo į mane nieko nesuprasdama. Tuo metu driokstelėjo dar vienas sprogimas, kuris šįkart nunešė visą sienos dalį. Sprogimo jėga mestelėjo mane ir Lijaną į kitą patalpos pusę, o Celą, kuri buvo arčiau sprogimo židinio, nunešė į prarają. Vėjas įsisiūbavo patraukdamas į save ugnį, todėl sukilo nemažas sūkurys, kuris pradėjo traukti mane link kiaurymės. Laimei, Lijanas spėjo sugriebti mano ranką ir laikė, kol ugnies gūsis praėjo.