Išlikti gyvai

8.

Visas šis sukilimas išmušė mane iš vėžių, todėl jaučiausi lyg tampoma už virvučių. Jei ne Lijanas, tikriausiai būčiau pasimetusi. Vaikinas laikė mane už rankos, kol kartu su nepažįstamuoju auksaplaukiu nusigavome iki jo furgono.

Žinoma, mano pasipriešinimo instinktai vis dar siuntė signalus, kad geriausia būtų tiesiog bėgti, tačiau šiuo metu nelabai jais pasitikėjau. Sulipome į juodą furgoną, užtamsintais langais, ir netrukus pajudėjome. Automobilyje priešais mus sėdėjo dar du kareiviškais drabužiais apsirengę vyrai. Rankose jie laikė šautuvus, o jų veidai buvo neįskaitomi. Toks jausmas, kad jie mūsų nematė. Tuo jie ir buvo panašūs į tvarkdarius.

-Jie nepriklauso Aukštesniesiems,- tarė auksaplaukis tarsi matydamas mano išsigandusią reakciją.- Paėmėm juos į nelaisvę, tačiau protų jau nebebuvo įmanoma išgydyti.

Akylai, primerkdama akis nužvelgiau vyrus-robotus. Ant vieno iš jų kaklo pastebėjau tokias pat dvi tamsias dėmeles, kaip ir mano. Susigūžiau leisdama plaukams paslėpti savo kaklą.

-Taigi,- atsainiai kilstelėjo antakį Lijanas.- Kas tu toks?

-Mano vardas Džulas,- prisistatė vaikinas. Jo šviesiai geltoni plaukai buvo sušukuoti atgal ir sutepti žėlė, kad laikytųsi, tačiau viena nepaklusni sruoga styrojo šone. Nejučia jis mirktelėjo man. Žiūrėjau į jį lyg man būtų tvoję per veidą šlapiu skuduru.- O vieta, kur mes važiuojame, vadinama PO.

Tikriausiai tas Džulas mėgavosi matydamas mūsų sutrikusius veidus. Lijanas netgi atrodė taip lyg norėtų trenkti jam.

-Tai Pasipriešinimo organizacija,- paaiškino Džulas. Jo balsas surimtėjo ir vaikinas palinko arčiau mūsų.- Nugalėtojai, pasiruoškite, nes išvysite tai, apie ką Aukštesnieji dar nėra sapnavę.

.

Po neilgo riedėjimo mašina atsidūrėme reikiamoje vietoje. Kai išlipau, PO pastatas visai manęs nesužavėjo. Tai buvo lūšnynas, sena, neaiškios paskirties gamykla, dar likusi iš tų laikų, kai žmonės buvo laisvi ir galvojo savo galva.

-Ir kuo ypatinga ta Pasipriešinimo organizacija?- įtariai paklausė Lijanas. Jis aiškiai nepasitikėjo Džulu. Ir šįkart sutikau su juo šimtu procentu.

-Kol kas niekuo,- paprastai atsakė Džulas vesdamas mus link apgriuvusio pastato. Na, jei čia tikra organizacija, tada šio vaikino kostiumas nelabai tinka prie aplinkos.- Šiuo metu mes dar tik tyrimų ir ieškojimų fazėje.

-Tai, ką jau atradote?- pašaipiai dėbtelėjo į jį Lijanas.

Visgi Džulas visai nepakeitė savo patenkintos minos.

-Pamatysite,- ištarė jis ir linktelėjo dar dviem ginkluotiems vyrukams, kurie saugojo duris. Kažin, kiek jie surinko Aukštesniųjų sargybinių. Bet čia man kyla dar viena mintis. Kiek žmonių išvis sudaro Pasipriešinimo organizaciją?

Kai įėjome į tamsią patalpą, pradėjome leistis laiptais. Po to keliavome ilgu koridoriumi, kuris dvokė pelėsiais. Galiausiai išėjome į kitą patalpą. Ši buvo tarsi kitas pasaulis palyginus su pastato išore. Jos sienos bei lubos buvo baltos, apšviestos ryškiomis lempomis, o viduryje buvo sukrauta įranga: kompiuteriai, dideli ekranai ir daug mygtukų.

Tokios technikos namuose niekas neturėjo. Kiekvienoje šeimoje buvo telefonas įmontuotas į sieną, kuris turėjo didžiulį liečiamą ekraną, ir televizorius. O kompiuteriai buvo darbuose ir mokyklose. Tačiau visus tinklus ir veiklą prižiūrėjo Aukštesnieji. Jie net klausėsi telefoninių pokalbių.

-Iš kur jūs visa tai gavote?- paklausė Lijanas. Pastebėjau, kaip jis įsitempė.

-Nėra dėl ko jaudintis,- paprastai atsakė Džulas.- Aukštesniųjų jėgos čia negalioja. Visa įranga yra mūsų.- Vaikinas atsisuko į mus ir šyptelėjo.- Bet dabar pirmiausia nugalėtojais turi būti pasirūpinta. Eikite tiesiai koridoriumi. Vaikinams į dešinę, o merginoms į kairę. O kai būsite susiruošę, grįžkite čia. Tada galėsiu jums papasakoti viską, įskaitant ir dėl ko jūs čia atsidūrėte.