Išlikti gyvai

18.

Visiškai nepajutau, kaip mane patraukė miegas. Buvau atpalaidavusi visus savo raumenis, tad prieš pramerkdama akis pajudinau kaklą, kurį sugėlė tarsi jis būtų suvaržytas. Vis dar buvau atsirėmusi į sieną, kuri tarnavo man kaip atrama. Galiausiai atmerkiau nusilpusias akis. Netikėtai priešais save išvydau ant metalinio suolelio sėdinčią jauną moterį. Krūptelėjau iš vietos, dar labiau prisispausdama prie sienos. Nepažįstamoji nejudėdama žiūrėjo į mane. Ji turėjo smulkią figūrą, o šviesius plaukus buvo susirišusi į ilgą uodegą permestą per petį. Keistoji moteris vilkėjo rusvą aptemptą sijoną ir tokios pat spalvos švarkelį. Rankas ji buvo susidėjusi ant skreto. Žvelgiau į ją nepatikliai suraukusi antakius, kol mano širdis dunksėjo nenumaldomai.

Tuomet ant jos liauno kaklo pastebėjau du mažus randelius.

-Sulaikytoji jau pabudo,- tarė ji kažkam net nesujudėdama.

Primerkiau akis pakreipdama galvą ir pasirėmiau rankomis į grindis, kad galėčiau tvirčiau išsilaikyti.

-Tai pirmasis pokalbio bandymas,- toliau nesuprantamai kalbėjo moteris. Jos elgesys nė kiek nebuvo panašaus į žmogaus. Tačiau gerai suvokiau, kad ji buvo infekuota.

Netrukus moteris sudėjo koją ant kojos ir sukryžiavo rankas ant kelio. Nejučia jos veide išsiplėtė kukli šypsena. Nesuprasdama, kas vyksta dar labiau prisitraukiau prie sienos tarsi tikėdamasi, jog ši pajudės.

-Man malonu su tavimi susipažinti,- prakalbo moteris šį kartą kreipdamasi į mane.- Mano vardas Cela. Bendrausiu su tavimi, kol baigsis laikas. Tikiuosi, kad mūsų pokalbis bus naudingas.

-Koks laikas?- suklusau pamažu įtempdama raumenis ir pasiruošdama stotis.- Kas tu tokia?

-Aš esu Cela ir būsiu tavo kompanionė,- nepaleido šypsenos iš veido moteris.- Bendrausiu su tavimi, kol baigsis mūsų pokalbio laikas.

-Ne, kas tu iš tiesų?- pasirėmiau rankomis į žemę, kad galėčiau pakilti.- Ar tave pasiuntė Aukštesnieji?

-Taip, mūsų valdovai,- linktelėjo Cela.- Jie rūpinasi tavo saugumu ir nori, kad jaustumeisi patogiai.

Pagaliau atsistojau ant kojų, bet kažkodėl vis tiek jaučiau lyg mane magnetas trauktų prie žemės, todėl pasirėmiau į sieną.

-O aš nesijaučiu saugi. Kur Lijanas?

Celos veido išraiška nieko neišdavė. Nors buvau paniurusi ir įtari, moteris vis tiek maloniai šypsojosi.

-Tavo draugu pasirūpinta, kaip ir tavimi.

-Man reikia jį pamatyti,- pareiškiau ir apsidairiau ieškodama, kas patrauktų mano akį.

-Kol kas tai padaryti neįmanoma. Mūsų laikas dar nesibaigė.

-Dievaži, juk tu žmogus, kaip ir aš,- nerimastingai papurčiau galvą.- Kodėl taip kalbi? Nejau negali pasipriešinti Aukštesniųjų valiai ir padėti man pabėgti iš čia?

Cela pakreipė galvą.

-Aukštesnieji mano valdovai. Kodėl turėčiau jiems nepaklusti?

-Nes jie prakeikti ateiviai, kurie užgrobė mūsų žemę!- riktelėjau pajudėdama nuo sienos. Mano žingsniai buvo sunkūs, tad vėl pasirėmiau į sieną. Nejučia paliečiau savo kaklą, kur buvo du randeliai. Galbūt Aukštesnieji man dar suleido kokių vaistų, todėl tikriausiai jaučiausi tarsi vaikščiočiau mėnulyje.

-Argi tai dabar nesvarbu?- ramiai atsiduso Cela ir pakreipė galvą į kitą pusę. Jos šviesių plaukų uodega nuslinko jai už nugaros.- Juk dabar mūsų pasaulis kur kas geresnis ir žmonija tai priima kaip išsigelbėjimą. Tačiau tu, Mjuse, esi viena iš tų, kurie to nesupranta. Bet tavęs mes nekaltiname. Tu gali pati rinktis.

Netrukus patalpos priekinėje sienoje esančios durys atsivėrė išleisdamos tarsi atkimšto kamščio garsą. Pasukau galvą į juodų durų plyšį, už kurio skendėjo aklina tamsa.

-Gali eiti,- paragino Cela.- Tavęs čia niekas nelaiko. Kiekvienas turime savo pasirinkimus. Vieną tu tuoj pasirinksi.

Nurydama seiles pažiūrėjau į šviesiaplaukę, tuomet mano žvilgsnis vėl nuslydo į pravertas duris. Tai galėjo būti spąstai. Aukštesnieji tikrai manęs nepaleistų, jei turėjo tikslą mane sugauti ir įkalinti. Tačiau tas plyšys mane gundė. Be Celos žodžiai, jog turiu pasirinkimą buvo teisingi. Galėjau būti laisva ir nepriklausyti Aukštesniesiems. Galėjau gyventi šešėliuose, kaip tie benamiai purvinoje landynėje, ir daugiau nieko nebandyti pakeisti.

Dar kartą žvilgtelėjau į moterį, kuri tarsi savo šypsena drąsino mane žengti didelį žingsnį, ir galiausiai pradėjau eiti link durų. Sunkiai kilnojau kojas, tačiau matydama, kad vis artėjau prie laisvės, nebekreipiau į tai dėmesio.

Kaip ir plyšio juoduma bylojo, netrukus atsidūriau visiškoje tamsoje. Įmačiau tik grindų kontūrus, kurie vedė priekin. Atsisukau atgal tarsi norėdama įsitikinti, ar tai ne klaida, bet už manęs plytėjo tokia pat tamsa. Kelio atgal nebebuvo. Galėjau žengti tik į priekį.

Tikriausiai tai buvo kokia Aukštesniųjų išmonė suklaidinti nepaklusniuosius. Tačiau tai manęs neįbaugino ir nesutrukdė siekti išėjimo iš čia.

Netrukus pastebėjau, kaip koridorius šviesėja, ir tuomet pradėjau bėgti. Deja, mano kūną vis dar traukė prie žemės, tad mano judesiai buvo nerangūs, be to, greitai pavargau. Visgi man pavyko išlįsti į dienos šviesą, o dar tiksliau į žmonių pilną gatvę.

Tačiau iš tikrųjų čia nebuvo nė vieno gyvo sutvėrimo. Gatvėje pūpsojo pažįstami aukšti pastatai, stovėjo nejudinami traukinių vagonai ir ženklai su nuorodomis ir kitais pavadinimais. Buvau vienui viena, o kiti buvo tarsi išgaravę.

Aukštesnieji tikrai paspendė man spąstus.

-Dabar toks tavo gyvenimas, Mjuse.

Kvėptelėjusi pasisukau ir išvydau netoliese stovinčią Celą. Šįkart ji nesišypsojo, tačiau buvo nutaisiusi rūpestingą miną.

-Tu likai viena, kuri nori gyventi pagal savas taisykles. Tad Aukštesnieji tau suteikė galimybę.

Žiūrėjau į ją jausdama, kaip šaltis gniaužia mano gerklę. Aš nebuvau viena. O kur visa PO organizacija, Džulas, Liberė ir Lijanas? Juk ir jie nepasidavė Aukštesniųjų valdžiai.

-Ką dar nori pamatyti, Mjuse?- mandagiai paklausė Cela.- Galbūt pasaulį, kai žmonės gyveno be Aukštesniųjų? Kai patys rinko savo valdovus, kurie juos pavertė vergais ir po to žudė? Nori pamatyti karą ir badą?- Pajutau, kaip kiekvienas ištartas šios moters žodis vis labiau smelkėsi į mano kaulus.- Pralietą kraują, verksmus ir kančias?

Aplinkui mane keitėsi miesto vaizdas, kuris virto į niūrią, apgriautą vietovę. Rodos, net girdėjau iškankintus ir sielvartaujančius žmonių balsus. Tai atrodė taip tikra, kad pati jaučiau, jog smengu prarajon kartu su tais žmonėmis. Nepažinojau to žiauraus pasaulio, kol ateiviai dar buvo jo neatradę, tačiau galėjau suvokti siaubą ir begalinę baimę, kuri persekiojo kiekvieną tuometinį gyventoją. Aukštesnieji visa tai pakeitė. Jie atėmė iš žmonių norą siekti savo tikslų, kurie galėjo juos vesti į pražūtį. Galbūt vis dėlto Aukštesnieji pakeitė pasaulį į gerąją pusę... Kur nebeliko jokių abejonių, pykčio ir keršto...

-Taigi ką renkiesi, Mjuse?- paklausė Cela ištiesdama ranką. Jos lūpose ir vėl pasirodė šypsena.- Mūsų bendravimo laikas jau baigiasi, todėl tau reikia apsispręsti. Tai labai lengva. Tau tereikia paimti mano ranką ir tuomet viskas pasidarys šviesu ir aišku.

Net pati nepajutau, kaip Cela atsidūrė nuo manęs per keletą žingsnių. Man iš tiesų reikėjo tik ištiesti ranką ir viskas galėjo būti baigta. Vedama tos minties pradėjau artintis ir kelti ranką, kuri buvo lengva tarsi pūkelis.

Tačiau nespėjau paliesti Celos pirštų. Staiga viskas išsijungė lyg pasibaigęs filmas ir aš pradingau kažkur nežinioje.