Išlikti gyvai

14.

Lijanas žiūrėjo į mane tarsi nesuprasdamas mano žodžių. Ką tik patyriau kažkokias keistas vizijas, o dabar paisčiau nesuvokiamus dalykus.

-Aukštesnieji nori, kad taip manytum,- netikėjo manimi vaikinas, kai išdėsčiau savo reginį.

-Ne, tai, ką mačiau buvo tiesa,- kiek per tvirtai pasakiau. Juk negalėjau būti tikra dėl savo regėjimų. Tačiau šiuo metu manyje glūdėjo svarus įsitikinimas, jog mano tėvas tikrai slėpė savo darbą turėdamas gerą priežastį. Jis eksperimentavo su žmonėmis ir vertė juos kentėti tokį skausmą. Ir ne tik jis, bet ir Lijano tėvas. Jie abu darė baisius dalykus.

-Mjuse,- įtaigiai tarė Lijanas. Jis pritūpė prie manęs ir įsižiūrėjo man į akis.- Galbūt mano tėvas man ir nepasakė visos smulkios tiesos, tačiau tai, ką iš jo sužinojau, yra kur kas svarbiau.

-Tu nieko nežinai!- pakėliau balsą atsistodama. Tuomet giliai įkvėpiau nusiramindama.- Gerai, tarkime, kad mudviejų tėvai darė gerą darbą. Bet tada kodėl Aukštesnioji parodė man būtent tą regėjimą, kai buvau antiinfekuota? Kodėl dabar išvydau ir kitus žmones, su kuriais buvo atliekami bandymai?

-Nes tie ateiviai gali žaisti su žmonių protais ir nori tave nuteikti prieš saviškius,- ištarė suraukdamas antakius Lijanas.- Paklausyk, ką pati kalbi. Jau ir taip aišku, jog jie verčia tave manyti blogus dalykus, kurie yra ne tiesa.

Jausdama, kaip netvirtumo jausmas spaudžia mano krūtinę, suraukiau kaktą. Nebežinojau, ką manyti. Mane draskė sumišę jausmai ir atrodė, kad per kelias sekundes turiu pasirinkti sau svarbią pusę.

-Aš nežinau...- pralemenau ir staigiai atsistojusi išbėgau laukan iš laboratorijos. Negalėjau suvaldyti drebulio ir bjauraus širdį plėšančio skausmo. Prakeiktos nelogiškos vizijos. Gal mano tėvas padarė didžiausią klaidą suleisdamas man antiinfekcijos. Nors ir mane tai išgelbėjo nuo tapimo Aukštesniųjų verge, tačiau manyje pradėjo dėtis kiti keisti dalykai. Tarsi nebežinojau, ką darau ir kuo turiu pasitikėti. Netgi pati sau atrodžiau svetima.

Pralindusi pro skylę vėl patekau į baisųjį žemutinį rajoną. Tačiau šį kartą mano širdyje nebebuvo vietos baimei. Ėjau ten, kur vedė mano kojos, nors tiesą pasakius, kažkuria dalimi norėjau, kad Lijanas ateitų manęs. Netgi sulėtinau žingsnius vis tikėdamasi, kad galbūt jis seka man iš paskos. Bet net, kai ir atsisukau, už manęs buvo tik tuštuma ir pamėkliški šešėliai.

Tik dabar pradėjau jausti, kad esu visiškai viena nepažįstamoje tamsoje. Sustojusi regėjau iš viršaus garuojančius dūmus. Mano ausis pasiekė viršuje važiuojančių traukinių variklių garsas. Kažkur tolumoje girdėjosi šlamantys popieriai ir kitos šiukšlės.

Kai jau buvau pasiryžusi grįžti atgal, staiga pajutau, kaip kažkas atsistoja man už nugaros. Iš pradžių pamaniau, kad tai vėl kokia pakvaišusi moterėlė, bet mano širdis šoktelėjo per gerklę, kai atsisukusi išvydau Džulą. Vaikinas atrodė vargiai. Jo veidas vietomis buvo išteptas nežinia kieno krauju, o auksiniai plaukai pavirtę šapų sūkuriu. Jis giliai kvėpavo, pečiai buvo keistai sulinkę, o iš tvarkingo kostiumo likę tik apiplyšę ir ištepti balti marškiniai ir susiraukšlėjusios kelnės.

Suvokusi, kad jis vos pastovi ant kojų, pamaniau, jog jam reikia pagalbos. Lėtai keldama kojas priėjau prie jo arčiau, tačiau nepraradau budrumo.

-Džulai?- kreipiausi į jį, nes vyrukas tylėdamas žvelgė į mane pavargusiomis akimis.

Jis nepratarė nė žodžio, todėl susikrimtusi jau ruošiausi paliesti jo petį, kai netikėtai Džulas vikriai pačiupo man už rankos ir apsukęs surakino abi mano rankas savo gniaužtais.

-Šlovė Aukštesniesiems,- ištarė jis pusbalsiu. Pajutau, kaip ledinis šaltis perrėžia išilgai mano kūną. Baugščiai pasukau galvą į jį ir pažvelgiau į kaklą. Ten buvo du maži pailgi randeliai.

***

Mane pažadino kratymas. Norėjau pakelti sunkią galvą, bet tuomet suvokiau, jog kabu lyg koks skuduras. Džulas mane nešėsi persimetęs per petį.

-Paleisk mane...- išstenėjau atsistumdama rankomis į jo nugarą. Tačiau vaikinas visiškai nereagavo ir toliau žingsniavo dideliais žingsniais.- Po galais, Džulai!

Pradėjau muistytis ir stumtis nuo jo. Tuomet netikėtai vyrukas numetė mane ant žemės.

Klestelėjusi ant užpakalio sukandau dantis nurydama skausmą. O Džulas vėl buvo pasiruošęs pačiupti mane. Jis lenkėsi, tačiau spėjau stryktelėti iš savo vietos. Visgi vyrukas nepasidavė ir lyg robotas lėtai, tačiau ryžtingai siekė sugauti mane. Jis užčiuopė man už alkūnės ir patraukė link savęs, bet aš atsispyriau ir plėšiausi nuo Džulo iš visų jėgų.

-Džulai! Atsipeikėk! Tai Aukštesnieji tave valdo!- šaukiau jam. Iš pradžių neturėjau galimybės apsižvalgyti, kur mes buvome, bet man užteko to, kad nesimatė nė vieno žmogaus. Paprastai nuo vidurnakčio žmonės saugiai sėdi savo namuose. Niekam nė mintis nešaudavo tokiu metu vaikštinėti gatvėse.

Visgi auksaplaukis visai manęs neklausė. O jeigu kas ir pasiekė jo smegenis, jis neturėjo jokios įtakos savo valiai. Kaip tik tuo metu per stipriai atsistūmiau nuo jo ir vėl griuvau ant žemės. Šįkart spėjau sulaikyti savo kūną pasiremdama rankomis. Tuo tarpu Džulas pasilenkė čiupti man už kojų, o aš tik su vienintele mintimi pabėgti nuo jo spyriau jam į galvą. Džulas parkrito aukštielninkas. Šiek tiek išsigandau, kad per stipriai vožiau jam, tačiau vyrukas suaimanavo atsigaudamas. Jis tebegulėdamas ant cementinio grindinio susiėmė už galvos ir leido skausmo garsus.

Akylai stebėdama jį atsistojau ir atsargiai lyg nuo plėšrūno bėgantis žvėrelis laukiau, kas nutiks toliau.

-Kodėl taip padarei?!- suriko ant manęs Džulas.- Rimtai, spyrei man į veidą?!

Loštelėjau ištiesdama nugarą. Vyrukas pridėjęs delną prie kairiojo skruosto atsisėdo ir pažiūrėjo į mane deginančiu žvilgsniu. Rodos, kažkaip sugebėjau atjungti jį nuo Aukštesniųjų įtakos.

-O dangau,- atsidusau jausdama palengvėjimą. Nežinau, kiek dar būčiau įstengusi pasipriešinti infekuotam Džului. - Tavo veidas jau ir taip išgražintas. Ar bent suvoki, kas tau nutiko?

Žvelgiau į jį susirūpinusi žvilgsniu tuo pačiu giliai kvėpuodama, kad sutvardyčiau drebantį kūną.

Džulas nesuprasdamas išplėtė akis, o tada lėtai nuleido delną nuo savo gerai paraudusio skruosto. Tuomet jis pridėjo ranką prie kaklo. Stebėjau jo reakciją, kai jis užčiuopė du mažus randelius. Vyrukas atrodė lyg po kojomis būtų išnykusi žemė.

-Mėšlas...