Išlikti gyvai

7.

Kai tik perėjau portalą, mane pasitiko aklina tamsa. Jokių šviesų, sveikinančių šauksmų ir kamerų.

Pajutusi kaulus kaustančią baimę išplėtusi akis dairiausi aplinkui, kol galiausiai užtikau šviesios ruoželius, sklindančius iš šoninės sienos. Netrukus mano akys priprato prie šios menkos šviesos.

Tuomet išvydau priešais save stovinčią žmogystą. Mano oda nuėjo pagaugais, nes kad ir kas tai buvo per žmogus, jis skleidė blankią raudoną šviesą. Be to, įžvelgiau apsiausto su gobtuvu kontūrus.

-Ar tavo vardas Mjusė?- prabilo klausiamai žmogysta. Iš balso tai turėjo būti moteris.

Kelias akimirkas mano smegenys bandė suvokti, kas stovėjo priešais mane.

-Taip,- atsakiau ir tuo pačiu linktelėjau.

-Labai neįprastas žmonių vardas,- tarė ji monotonišku balsu.

Nervingai apsidairiau ir nurijau seiles. Lijano šalia manęs nebuvo, todėl darėsi tik dar baisiau. Raudonas portalas reiškė Žaidimo pabaigą, tačiau kažkodėl atrodė, kad laukė dar viena užduotis.

-Jaučiu, kaip tavo sensoriai paaštrėjo. Tave užvaldė baimė,- nejučia prabilo moteris. Tik dabar suvokiau, kad ji buvo kur kas arčiau manęs. Tad ne tik jos keisti žodžiai privertė mano kojas prišalti prie žemės.- Mes norėjome tave pamatyti.

Priblokšta suraukiau antakius ir primerkiau akis tarsi galėtų padėti geriau įmatyti. Visgi mano vidinis balsas kuždėjo, kad tai buvo Aukštesnioji. Niekas nėra jų regėjęs, o jie ir patys nesirodo viešumoje, visada slepiasi šešėliuose. Tačiau susitikimas su viena iš jų tik patvirtinimo mano spėjimus, kad jie žinojo, kas buvo mano ir Lijano tėvai. Mes ne laimėjome. Aukštesnieji tiesiog nutraukė Žaidimą, kad mus iškvostų.

Kol aš mąsčiau, kas manęs laukia, Aukštesnioji pamojo kažkam ranka. Suklususi apsidairiau ir pamačiau, kaip man už nugaros atsistoja du uniformuoti tvarkdariai, kurie įprastai patruliuodavo gatvėse.

-Mes atsirenkame tokius ypatingus žmones, kaip tu, Mjuse,- tarė Aukštesnioji. Baugščiai žvilgtelėjau į ją. Kuo toliau, tuo labiau man darėsi neramu.

-Aš niekuo neypatinga,- paprieštaravau patylomis.- Tikriausiai kažką sumaišėte.

Saugodamasi tvarkdarių pradėjau trauktis atgal. Tačiau kaip tik tuo metu Aukštesnioji ištiesė į mane savo pilką su raudonais dryžiais išraižytą ranką ir pridėjo pirštą man prie kaktos.

Akimirksniu sustingau. Mano galvoje tarsi įvyko sprogimas ir aš su savo mintimis persikėliau kažkur kitur. Aplinkui manęs nieko nebuvo, tik tuščia erdvė. Pamažu ji pradėjo pildytis ir tuomet suvokiau, kad stoviu laboratorijoje. Mano tėvo darbo vietoje.

Supanikavau, kai suvokiau negalinti pajudinti savo kūno, bet įstengiau pamatyti baltais chalatais vilkinčius žmones, susispietusius aplink lovą, kurioje kažkas gulėjo.

-Kai praeisi mūsų užduotį, suvoksi, kokia esi reikalinga,- mano ausis pasiekė Aukštesniosios balsas. Netrukus grįžau vėl į tamsią patalpą. Visgi atsipeikėjusi nemačiau jos šalia savęs.

Netikėtai vienas tvarkdarys pačiupo mane už žasto norėdamas sulaikyti. Vis dar jausdama keisto regėjimo poveikį nesusigaudžiau, todėl nepasipriešinau pilna jėga. Tačiau ir to padaryti būčiau nespėjusi. Kitas tvarkdarys staigiu mostu dūrė man su kažkuo į kaklą. Dvi aštrios adatėlės įsmigo į mano odą. Pajutusi geliantį skausmą sujudėjau lyg apimta traukulių. Kai tvarkdariai pasitraukė nuo manęs, susiraukdama susiėmiau už kaklo. Pirštais užčiuopiau du dūrius.

Jausdama, kaip kaustanti baimė pavirsta į paniką, pradėjau kvėpuoti giliau. Mano akiratyje vėl pasirodė Aukštesnioji, bet ji daugiau neištarė nei žodžio. Prieš pat mano nosį susiformavo portalas, kuris netrukus įtraukė mane į savo mėlynus narsus.