4.

851 106 3
                                        

Visgi tušti laukai buvo daug geriau nei nesibaigianti smėlio dykynė.

-Muse, žiūrėk vėliavėlės.

Sumirksėjau saugodamasi aštrių saulės spindulių ir pažvelgiau ten, kur rodė Lijanas.

-Manai, turim vadovautis jomis?- paklausiau berdamasi smėlį iš batų. Karštis svilino mano galvą ir veidą, tačiau neturėjau kuo užsidengti.

-Tai gali būti užduotis,- atsakė Lijanas.

Sekėm paskui raudonas vėliavėles. Mus kaitino svilinanti saulė, pradėjo perštėti akis. Nebenorėjau valgyti, nes troškulys paėmė viršų. Jutau didžiulį nuovargį lyg būčiau nuėjusi kelis šimtus kilometrų, nors mes klaidžiojome beveik vietoje.

Po valandos slinkimo karštu smėliu neišlaikiusi pargriuvau.

-Negaliu... Nepajėgsiu įveikti šios dykumos,- pralemenau. Mano lūpos buvo suskerdėjusios.- Nesu stipri. Visi tai žino. Aš tik kvaila bailė. Todėl niekur nedalyvauju, tik tyliai stebiu, kaip kitiems nesiseka, ir galvoju, kad man taip niekada nebus.

-Stokis,- paragino pats vos ant kojų bestovintis Lijanas.

- Eik vienas. Iš manęs jokios naudos. Užbaik Žaidimą ir laimėk mamai pinigų. Ir manosios nepamiršk. Ji vargšė liks viena...

-Ką čia kalbi?- Lijanas nusivilko marškinius ir pritūpęs uždėjo man kaip šešėlį. Prisimerkiau tarsi norėdama įsitikinti, ar tikrai matau raumenis ant jo liekno kūno.- Tu nesi bailė. Stebėdavau tave, kai ateidavai su savo mama pas mus. Žinojau ir dabar žinau, kad tu drąsi. Bent jau tai parodai prieš mane.

Karštis tikrai išlydė mano smegenis. Įsikibau į Lijano ranką lyg apgirtusi ir nusišypsojau.

-Gerai. Gerai, palauk. Aš tuoj...- sumurmėjau.

Vaikinas suėmė mane tvirtai padėdamas atsistoti, tačiau vietoj to, kad pati išstovėčiau ant kojų, prisišliejau prie jo nuogos krūtinės. Didesnis karštis nebegalėjo pasiekti mano veido, bet tą momentą suvokiau, ką padariau. Staigiai atsistūmiau rankomis nuo vaikino. Visgi kaip tik tada už jo pamačiau nepaprastą vaizdą.

-Jėga, man jau haliucinacijos,- pralemenau.

Lijanas pamatęs mano tuščią žvilgsnį atsisuko pažiūrėti.

-Abejoju. Tvenkinys atrodo tikras.

-Tikras,- pakartojau ir išplėčiau akis. Kelias sekundes spoksojau stebėdama, ar tvenkinys nepradings, tada staigia pradėjau bėgti link jo.

Turbūt nebuvau tokia laiminga per savo visus gimtadienius sudėjus, kaip dabar. Įbridau į vėsų vandenį ir ištižau lyg sniegas karštyje. Sulindau iki kaklo nesijaudindama, kad mano drabužiai peršlapo. Sušlapinau ir savo rudus iki pečių plaukus, kurie buvo sulipę nuo prakaito. Lijanas irgi įlipo atsivėsinti. Jis paragavo, ar vanduo geriamas. Tvenkinys atrodė švarus, be to, po tokio išbandymo einant per degančią dykumą, komisija tikrai turėjo mums leisti atsigauti. Jeigu jau taip mus mėgo.

Taip abu pramirkome vandenyje, kol saulė pradėjo leistis. Dykumoje pasidarė šaltoka. Sutemo, o portalo vis dar nematyti. Neabejojau, kad užduotis buvo išgyventi šią dykumą. Tačiau turėjome išlikti akyli ir atsargūs.

-Reikės miegoti čia,- tarė Lijanas.

Palinksėjau galva. Norėjau dabar ją padėti ant minkštos pagalvės.

Netrukus Lijanas greitai sulaužė kelias krūmų šakeles ir įgudusiai užkūrė mažą laužiuką.

-Oho, pasirodo kažką sugebi,- kandžiai mestelėjau nužvelgdama jį.

Išlikti gyvaiWhere stories live. Discover now