Išlikti gyvai

5.

Paskutinė mintis buvo ta, kad nespėjau pereiti per portalą.

Mano sąmonė po truputį budo ir aš jau galėjau jausti žemę sau po kojomis. Tiksliau po nugara.

Ranka užčiuopiau smėlį, tačiau jis, priešingai nei dykumoje, buvo vėsus. Šiaip taip sugebėjau praverti akis. Pirmiausia išvydau giedrą dangų. Tada išgirdau, kaip šniokščia jūra.

Pakėliau vis dar apdujusią galvą. Ne tik burnoje jaučiau smėlį, bet ir po drabužiais. Pasirėmiau alkūnėmis ir gulėdama žiūrėjau į bekraštę jūrą.

-Po velnių...- sumurmėjau nusivylusi, kad Žaidimas tęsiasi.

Atrodė lyg žiūrėčiau į reklaminį atviruką. Trūko tik kokteilių kokoso kiaute ir krepšelio su bananais ir kiviais. Nejučia mano pilvas sugurgė. Uždėjau delną ant jo ir mintimis raminau, kad greitai jis gaus tiek maisto, kiek net nesu susapnavusi. Aišku, jeigu mums pavyks laimėti.

Sukandau dantis, tarp kurių sukiužėjo smėlis. Tada suvokiau, kad esu ištroškusi.

Puoliau prie jūros, vildamasi, kad Aukštesnieji nutarė vėl mūsų pagailėti. Atsiklaupiau ir laukiau artėjančios mažytės bangos. Tada delnu pasisėmiau vandens, tačiau paragavusi jo iškart išspjoviau. Jis buvo velniškai sūrus.

Žiūrėjau į dangaus mėlynumo jūrą svarstydama, ar ji tikra, kai staiga atsiminiau Lijaną. Žaibiškai atsistojau ir pribėgau prie jo. Vaikinas dar nebuvo atsibudęs.

-Lijanai,- atsargiai kreipiausi ir nesmarkiai papurčiau jį. Tačiau Lijanas nė kiek nereagavo.

Supanikavau, kad jis galėjo uždusti. Juk krito anksčiau už mane. Tada paėmiau jo ranką ir ieškojau pulso. Užčiuopusi ritmingą pulsavimą, lengvai atsikvėpiau. Kvailys buvo gyvas.

Dar kartą papurčiau jį. Laukiau, kada jis sureaguos, bet nieko neįvyko. Tada papurčiau stipriau. Ir vėl nieko. Neiškentusi skėliau jam antausį.

Netikėtai Lijanas pašoko. Bandydamas susivokti, kas vyksta, atsisėdo ir sumišęs pažiūrėjo į mane. Jis pasitrynė skruostą.

-Kodėl man trenkei?

Atsainiai nužvelgiau jį ir atsistojau.

-Ne metas miegoti,- pasakiau jam ir pakračiau marškinėlius nupurtydama prilipusį drėgną smėlį. Tuo tarpu Lijanas irgi atsistojo susipažinti su aplinka.

-Vanduo sūrus,- tariau pamačiusi, kaip jis žiūri į jūrą.- O valgyti absoliučiai nieko nėra.

Lijanas atsiduso ir iš plaukų išsipurtė smėlį.

-Tada eisim palei jūrą ir ieškosime užduoties ar portalo,- ramiai tarė jis.

Pažiūrėjau į tolumą, tada pasisukau atgal. Už mūsų buvo tankus miškas, kuris visai nederėjo prie paplūdimio kraštovaizdžio. Be to, atrodė, kad paslaptingas miškas buvo atskirtas – jį gaubė tiršto rūko paklodė.

-Nemanau, kad mums reikia eiti palei jūrą,- paprieštaravau nusigręžusi į mišką.

Lijanas irgi atsisuko.

-Na, jau ten tikrai neisim. Atrodo, kaip spąstai.

Susiraukusi pažiūrėjau į Lijaną. Iki šiol neturėjau jokio sprendimo, tačiau dabar buvau įsitikinusi, kad mums reikia eiti būtent ten.

-Paklausyk manęs,- pasakiau sudėjusi rankas ant klubų.- Man atrodo, kad kaip tik mes turime eiti į mišką. Nejau nematai? Tai mūsų kita užduotis.

-Nuo kada tu nurodinėji?- atkirto vaikinas.

-Nuo tada, kai atsitempei mane čia kartu,- pakėliau balsą.