Išlikti gyvai

3.

-Tai netikra,- papurtė galvą Lijanas. Nesupratusi pasukau galvą į jį ir suraukiau kaktą. Vaikinas pamatęs mano miną, tuoj paaiškino.- Jie nori mus suklaidinti. Taip veikia Žaidimas. Jei nori jį laimėti, turi būti protingas.

-Nesąmonė,- atsitokėjau.- O jeigu kažkam reikia mūsų pagalbos?

-Mes čia vieni,- pasakė jis nusukdamas akis į laukų platybę, o tuo metu tarsi patvirtindamas šiuos žodžius pakilo dar stipresnis vėjas. Jis košė per drabužius, net pasidarė šalta. O svarbiausia tas šauksmas nė kiek nesiliovė. Lyg kažkas rėktų panaudodamas savo paskutines jėgas.

-Eime ten,- bandė perrėkti vėją Lijanas. Jis parodė į tolumą, tačiau ir ten buvo vien tik laukai ir ilgėjančios žolės.

Pajudėjome viena kryptimi. Buvo sunku eiti prieš vėją, bet vyliausi, kad tai greitai praeis. Mano rankos jau sužvarbo ir beveik nebejaučiau savo veido.

Tačiau tada prieš savo akis išvydau mėlynai mirksintį portalą. Sustojau norėdama įsitikinti, ar tai tiesa. Lijanas supratęs, kad kažkas nutiko, irgi atsisuko mano pusėn.

-Mes laimės kūdikiai, Muse,- suvapėjo jis.- Mums siaubingai sekasi.

Žvilgtelėjau į jį lyg nesuprasdama jo žodžių ir tada kartu su Lijanu peržengiau portalo slenkstį.

***

Galbūt dėl to, kad dar niekada neteko naudotis portalais, o gal šiaip jie buvo velnio išradimas, nesuvokiau, kodėl portalas tarsi išspjaudavo mane laukan. Šįkart mano kojos susipainiojo ir aš kerėpliškai užgriuvau ant Lijano. Vaikinas neišlaikė pusiausvyros, todėl kartu pargriuvome ant žemės.

-Muse,- suvaitojo jis užsimerkdamas, bet kai pažiūrėjo į mane, kreivai šyptelėjo.- Nesitikėjau, kad taip greitai pulsi man į glėbį.

Sužaibavau akimis ir paskubomis atsistojau.

Mes buvome miške. Nuostabiame tankiame miške, kuriame galėjo slėptis daug pavojų.

-Rodos, čia visai saugu,- ramiausiai tarė Lijanas.

-Saugu?- įkvėpiau.- O hibridiniai vilkai? Ereliai žudikai? Mirtinosios širšės? Miškas yra šių padarų namai.

-Aha, supratau,- mestelėjo Lijanas ir paskėsčiojo rankomis apsimesdamas, kad kažko dairosi.- Bet kol kas mūsų niekas nepuola.

-Kai puls, jau bus per vėlu,- atkirtau.

-Nebūk kaip mano motina,- suprunkštė vaikinas.- Turbūt ji laikytų mane pririšusi, jei turėtų tvirtą virvę.

-Aš jai padovanosiu tokią ir dar padėsiu,- pasakiau nusisukdama.

Girdėjau, kaip Lijanas nusijuokė, bet daugiau nieko nepasakė.

Kol vaikščiojome aplinkui, nerasdami nei užduoties, nei portalo, svaidėm ant vienas kito žaibus. Kai man pabodo eiti taku, pasukau skersai kelio per apžėlusius krūmynus.

-Kur eini?- paklausė Lijanas.

-Juk tai Žaidimas, nerasime užduoties, jei eisime švariu taku,- atkirtau nesustodama.

Lijanas pagriebė mane už rankos, tačiau kaip tik tuo metu mus kažkas patraukė į viršų. Žioptelėjau pajutusi, kaip sukyla visi organai pilve. Mes pakliuvome į tinklą. Negalėjau pajudėti, koja kažkur įsipainiojo, o dar mane prispaudė Lijanas.

-Žiūrėkite, įsimylėjėliai papuolė į spąstus,- nusijuokė iš kažkur išdygusi raudonplaukė mergina. Užviriau pykčiu, kai ji mus taip pavadino. Jei nekybočiau tinkle, tai sudraskyčiau ją.

Visgi mergina man atrodė kažkur matyta. Galbūt dėl išsiskiriančios išvaizdos ją įsidėmėjau. Tačiau ji nelankė mano mokyklos. O štai šalia jos stovintys trys vaikinukai buvo tikrai iš mano mokyklos.