Išlikti gyvai

15.

Kažkodėl jaučiau, kad tik mano veide atsispindėjo didžiausias šokas. Džulas, rodos, net nekvėpavo ir tebesėdamas ant žemės, vidury miesto centro, žvelgė kažkur kiaurai betoninių sienų.

-Ar tau viskas gerai?- atsargiai paklausiau. Nežinojau, kokiu metu Džulas gali vėl įsijungti į "zombišką" būseną, todėl jaučiausi lyg stovėčiau ant smaigalių.

Vaikinas lėtai pasuko galvą į mane tarsi ji būtų surakinta. Susigūžiau išvydusi jo surauktus antakius.

-Gerai? Ar atrodo, kad man viskas būtų gerai?- pakėlė jis balsą.- Mane pričiupo Aukštesnieji ir pavertė savo besieliu vergu, o dar tu spyrei man į veidą, kad net dabar jaučiu, kaip jį dilgčioja.

Negalėjau patikėti, kad menkas skausmas jam prilygsta Aukštesniųjų baisiems darbams. Nuvijusi baimę, kad Džulas ir vėl gali tapti nevaldomas, nutaisiau įsižeidusią miną.

-Pirma, tu norėjai mane nugabenti pas ateivius, o antra - spirdama tau į veidą, aš tau išgelbėjau gyvybę. Gali nedėkoti.

Sukryžiavau rankas ant krūtinės, kad atrodyčiau tvirtesnė. Nors iš tiesų vis dar jaučiau išgąsčio sukeltą virpulį.

Džulas nuleido galvą tarsi priimdamas mano teisybę. Tačiau galėjau prisiekti, kad jo vidus tiesiog virė. Jis buvo infekuotas, kas prilygo tiksinčiai bombai.

-Manau, kad reikia tave nuvesti į laboratoriją. Ten Lijanas, jis tikrai žinos, ką daryti,- tariau nuleisdama rankas. Stengiausi to neparodyti, bet, rodos, jaučiau gailestį Džului. Vaikinas siekė kovoti prieš Aukštesniuosius ir išgelbėti žmoniją, o štai dabar jis pats pateko į ateivių pinkles. Be to, juk ir pati turėjau randelius sau ant kaklo. Na ir kas, kad jie nesuteikė galimybės Aukštesniesiems manęs valdyti - aš vis tiek buvau pažymėta.

-Kokią laboratoriją?- akimirksniu pakėlė galvą Džulas. Jo žvilgsnis nudiegė mano kūną. Jei čia būtų pats Lijanas, jis trenktų man per galvą už tai, kad ką tik išdaviau paslaptį apie laboratoriją. Ir jis vožtų dar kartą, nes Džulas infekuotas. Po galais...

Visgi tikriausiai po viso baisaus savęs praradimo jausmo manyje išaugo didesnis žmogiškumas. Vyrukas mus išgelbėjo nuo miesto skerdynių, jis davė mums maisto ir prieglobstį po kankinančio Žaidimo. Kad ir kiek turėjau dėl jo abejonių ar kiek Lijanas jo nemėgo, Džulas buvo žmogus, kuriam reikėjo pagalbos. Juk mes ketiname išlaisvinti žmoniją nuo Aukštesniųjų priespaudos. Vadinasi tai tinkama proga pradėti antiinfekuojant Džulą.

-Nieko neklausinėk ir eik kartu su manimi,- nurodžiau jam.- Įrodyk, jog galime tave pasitikėti.

Džulas žiūrėjo į mane suraukęs šviesius antakius, kol galiausiai pradėjo stotis.

Iš visos širdies vyliausi, kad žinau, ką darau, nepaisant to, jog nebepasitikiu pati savimi.

.

Laimei, lengvai suradau kelią atgal į laboratoriją. Pasirodo, buvau nemažai nuėjusi, o dar kiek kelio mane nešė Džulas. Visgi nusiteikiau ryžtingai ir pakankamai gerai susigaudžiau. Tačiau reikėjo sutikti kitą sunkumą.

Vos tik peržengiau per metalinių durų slenkstį, Lijanas netikėtai atsidūrė priešais mane ir stipriai suėmė už pečių neleisdamas man pajudėti.

-Kur tu buvai?- rėžė jis įsmeigdamas į mane savo skaidrias, rudas akis, kurios priminė rudojo cukraus kristalus.- Ar bent suvoki, kad mūsų ieško? Pradingai lyg į vandenį, tad ką mes turėjome pamanyti?

Lijanas vis dar žvelgė į mane pravėręs lūpas ir aršiai alsuodamas. Žiūrėjau į jo akis. Atrodo, vaikinas kur kas labiau pergyveno nei Liberė. Tačiau, žinoma, jis niekada to nepripažins.

-Na, man viskas gerai,- atsainiai ištariau ir pasitraukiau į šoną užleisdama vietą Džului.

Lijanas apstulbęs paleido mane ir lėtai įkvėpė tarsi pamatęs ateivį priešais save.

-Kas jis toks?- suraukė kaktą Liberė. Ji priėjo arčiau laikydama sukryžiuotas rankas ant krūtinės.

-Mjuse,- pakeldamas balsą kreipėsi į mane Lijanas.

-Palauk,- sustabdžiau jį prieš leisdama mane apibarti.- Jam reikia pagalbos. Džulas infekuotas.

Lijanas nusuko išplėstas akis į mane. Jis tikrai norėjo užrėkti ant manęs ar kitaip išsireikšti, jog padariau didžiulę klaidą, tačiau vaikinas kol kas tik bandė gaudyti orą ir suprasti situaciją.

-Pakartok,- netikėtai paliepė jis. Lijanas norėjo, kad papasakočiau, kas iš tiesų nutiko.

Nurijau seiles akies krašteliu žvilgtelėdama į paniurusį Džulą.

-Džulas pagrobė mane ir nešė tiesiai Aukštesniesiems, bet aš išsilaisvinau ir trenkdama jam į veidą atjungiau jį nuo ateivių įtakos. Tačiau nėra aišku, kada jis ir vėl praras savo sąmonę. Todėl reikia išsiaiškinti, kaip jį antiinfekuoti.

-Tau tikrai kažkas su galva negerai,- mestelėjo man Lijanas susiraukdamas.- Mes bėgome nuo jo, nes nutarėme, kad tik kartu mums bus saugiausia, o tu parsitempei šį pasipūtėlį, kuris dar ir yra Aukštesniųjų įtakoje. Mjuse, kas tau darosi?

Lijano žodžiai vertė mane sulįsti žemėn. Iš dalies norėjau trenkti durimis ir išeiti visam laikui, tačiau tikriausiai tiesa buvo ta, kad vaikinas mane laikė kvaile. Dėl to manyje sukilo tik dar didesnis noras įrodyti, jog nepadariau klaidos siekdama padėti Džului.

-Tai tavo smegeninė nedirba,- atkirtau Lijanui ištiesdama nugarą.- Gal manei, kad visą laiką slėpsimės šioje laboratorijoje? Džulas gali būti mūsų vienintelė išeitis. Prisijungsime prie PO ir nugalėsime Aukštesniuosius. O jei nesutinki su manimi, tada gali tupėti čia, o aš pati rasiu sprendimą mūsų išsigelbėjimui.

Man baigus kalbėti laboratorijoje įsivyravo ausis gaudžianti tyla. Stovėjau sukandusi dantis ir įtempusi raumenis atlaikydama priešišką Lijano žvilgsnį.

-Aš jai pritariu,- netikėtai tarstelėjo Liberė.- Jau seniai norėjau prisidėti prie PO.

Tačiau nors ir viduje nudžiugau, kad bent vienas žmogus mane palaiko, laukiau Lijano pritarimo. Norėjau, kad jis veiktų išvien su manimi. Jaučiau jam prisirišimą, kas man atrodė svetima ir keista. Bet Lijanas visada buvo linkęs vadovauti, o šį kartą aš prieštaravau jam ir palaikiau tą, kurio jis baisiausiai nemėgo.

-Puiku, tada geriau paskubėkite, nes man jau pradeda skaudėti galvą,- įsiterpė Džulas ir nieko nelaukdamas nušlepsėjo į laboratorijos vidurį, kur krestelėjo ant minkštos kėdės.

Nužvelgiau jį ryžtingai suraukusi kaktą, tuomet vėl pažiūrėjau į Lijaną, tačiau vaikinas nerodė jokių ženklų.

-Libere, man reikės tavo pagalbos,- kreipiausi į merginą.- Neturiu nė menkiausio suvokimo, kaip pagaminti antiinfekciją.

-Na, galėtume pasinaudoti tavo krauju kaip receptu,- svarstė Liberė.- Bet šioje laboratorijoje nėra jokių medžiagų, iš kurių galėtume pagaminti vaistus.

Iškvėpiau atsidusdama ir perbraukiau ranka per savo plaukus. Trūko tiek nedaug, kad viskas eitų tinkama linkme. Tuo metu staiga mano galvoje dingtelėjo pati geriausia mintis, kokią tik kada nors galėjau sugalvoti.

-Mano namuose, tėčio kabinete, dar yra užsilikusių mėgintuvėliuose medžiagų,- tariau žiūrėdama į Liberę.- Mama neišmetė jų, tad galėčiau grįžti ten ir paimti, kiek rasiu.

-Tai galėtų būti išeitis,- linktelėjo ji.- Bet žinai, kad dabar grįžti į namus pavojinga?

-Kito būdo nėra,- nuleidau pečius. Tiesą pasakius troškau vėl pamatyti mamą, norėjau jai viską paaiškinti ir įtikinti, kad man viskas gerai.- Džulas turi pasilikti čia, o mudvi galime eiti.

-Ne,- staiga įsiterpė Lijanas. Atsisukau į jį.- Liberė liks čia, o aš eisiu kartu.

Kilstelėjau antakį, tačiau tolimesnio Lijano paaiškinimo nesulaukiau. Vaikinas pakreipė galvą laukdamas, kada pajudėsiu.

Man nieko kito neliko, kaip tik sutikti su juo ir keliauti kartu surasti medžiagų.