Išlikti gyvai

16.

Žinoma, mes negalėjome taip paprastai išeiti į gatvę ir tiesiu taikymu keliauti į mano namus, tad patraukėme vėl tais pačiais landynių keliais. Iš tikro net nenumaniau, kad jų atstumas buvo toks ilgas, tačiau eidami užkaboriais beveik pasiekėme mano namus.

-Kodėl tyli?- netikėtai paklausė Lijanas.- Nejau pyksti ant manęs?

Visai nesuvokiau, jog visą kelionę tylėjau. Tiesiog ryžtingai nusiteikusi ėjau tamsiomis, dvokiančiomis žemutinėmis gatvėmis, todėl net nebuvo reikalo kalbėti.

-Aš ne kvailas, žinau, kad lieji ant manęs neapykantą.

Pasisukau į Lijaną suraukdama antakius. O taip. Tikrai nekenčiau jo už tai, kad jis ignoravo mano siūlymus, nepritarė man ir dar slėpė tiesą. Užsiraukusi neištariau nė žodžio ir vėl nusisukau.

-Rodos, nepažinojau tavęs iki šio vakaro,- toliau kalbėjo Lijanas.- Manai, kad esi visada teisi, o tai, ką darai yra teisinga. Visiškai nesiklausai kitų nuomonės. Toks žmogus kaip tu turėtų sėdėti užrakintas namuose ir nekišti nosies ten, kur nereikia. Niekas nepaskyrė tavęs būti didvyre. Net pati sakei, kad šaliniesi bet kokio didesnio įvykio, tačiau ką dabar darai, yra būtent kažkas didelio. Deja, pasaulio gelbėjimas tau netinka.

Išklausiusi skaudinančius, bet tiesa dvelkiančius žodžius nuleisdama galvą atsidusau.

-Tau nepavyks manęs įžeisti ir perkalbėti, Lijanai,- ištariau pažvelgdama į jį. Sutikau vaikino žvilgsnį, kuris buvo užtemdytas tamsumos.- Be to, aš pasaulio negelbėju, o tik bandau padėti pratęsti savo tėvo darbą. Niekada nesijaučiau svarbi, o būdama viena kitaip ir negalėjau jaustis. Tad geriau tu pats sutramdyk savo neapykantą man ir neieškok būdų, kaip atsiimti savo veiksmus, kuriuos jau padarei. Beje, jei būtum tikrai turėjęs omenyje tai, ką pasakei, dabar neitum su manimi.

Baigusi paslapčia įkvėpiau ir paspartinau žingsnį. Nors prisiekiu norėjau pamatyti ištįsusį Lijano veidą, žinoma, jei man išvis pavyko padaryti jam kokį poveikį.

-Nagi,- vyptelėjo vaikinas pasivydamas mane.- Dabar prikaišiosi tai, jog pripažinau, kad pavydžiu tavęs Džului. Labai brandu, Mjuse.

Iš visų jėgų stengiausi sutvardyti kandžią šypseną. Lijanas pats pateko į savo spąstus. Tačiau visgi pati gąsdinausi to jausmo, kad man pradeda patikti Lijano draugija.

-Ne tik tai,- tarstelėjau ir susigūžiau savyje, leisdama savo plaukams užkristi ant mano veido. Mudviejų bučinys Žaidime irgi buvo įtrauktas į šį sąrašą. Tai buvo toks dalykas, kurio neįmanoma pamiršti, o svarbiausia atsiimti.

Pastebėjau, kaip Lijanas suvokęs, ką turėjau galvoje, kvėpteli ir praveria lūpas, tačiau taip ir neprabyla. Visgi nieko jam sakyti ir nebereikėjo. Mes pagaliau išlindome į vakarinį Aukštesniųjų valdomą miestą.

.

Gatvės, laikrodžiui išmušus dešimtą valandą vakaro, smarkiai apmažėdavo. Dėl to mums buvo sunkiau išlikti nepastebėtiems. Reikėjo laikytis gatvės krašto ir nelįsti į atviras erdves.

Nors ir mano namai jau buvo netoli, visgi baimė manyje tik dar labiau sustiprėjo. Galbūt žmonės ir nieko neįtarė, kad tarp jų vaikšto Aukštesniųjų ieškomi asmenys, tačiau ant pastatų esantys dideli ekranai rodė visai kitą. Anksčiau juose mirgėdavo vien tik įvairios reklamos ir filmukai, kurie propagavo drausmingą elgesį. Tačiau šį kartą pertraukose pasirodydavo mano ir Lijano veidai, nufotografuoti iš Žaidimo, taip tik padarant mūsų išvaizdą grėsmingesnę. Mus vaizdavo tarsi nusikaltėlius. Antraštės skelbė, kad mes nusižengėme tvarkai ir elgėmės prieštaringai, todėl mus reikia bausti.

Užvertusi galvą be žado stebėjau, kaip švieslentėje sumirga mano atvaizdas. Ekrane mano trumpi iki pečių plaukai buvo susivėlę, veidas išteptas, o drabužiai atrodė išmurkdyti purve. Be to, mano žvilgsnis buvo paniuręs ir piktas. Žiūrėjau kažkur tiesiai ir žingsniavau šalia Lijano, kurio pavargusi išvaizda neatsiliko nuo manosios. Mes tikrai atrodėme tarsi būtume pavojingi. Aukštesnieji puikiai sužaidė su žmonių protais.