Išlikti gyvai

10.

Kad ir kokia jaučiausi pavargusi, neįstengiau pasiduoti miegui. Beveik visą naktį mano akys buvo pramerktos, tik prieš aušrą išgalėjau numigti vienai valandai.

Atsibudusi savo kambaryje radau pusryčius patiektus ant stalo. Tai buvo bandelės su varške ir karšta vaisinė arbata. Pamačiusi šį gardžiai kvepiantį maistą pajutau savo širdyje ilgesį. Neturėjau nė menkiausio suvokimo, ką dabar galvoja mano mama. Ji tikriausiai jaudinosi ir nerimavo. Žaidimas juk baigėsi, o aš vis dar negrįžtu namo.

Apimta liūdesio nenoriai sukimšau šviežias bandeles ir susitvarkiusi išėjau iš kambario. Kaip ir tikėjausi, Lijanas jau buvo kompiuterių patalpoje ir sėdėjo susikėlęs kojas ant stalo. Netoliese vaikštinėjo tas tamsiaodis, berods, Kniras. Nežinau, kokią paskirtį jis šiuo metu atliko, bet atrodė užsiėmęs.

Tarp manęs ir Lijano tvyrojo siaubingai nepatogi tyla. Jis, žinoma, pamatė mane, kaip aš atsisėdu kiek toliau nuo jo, tačiau nepratarė nė žodžio. Nors tikriausiai Lijanui visai nebuvo nejauku. Mudu niekada nebuvome draugai, tad ir dabar nebuvo reikalo plepėti apie niekus.

Visgi nesusilaikiau ir paleidau savo liežuvį.

-Aš noriu iš čia išeiti,- išpyškinau žvelgdama kažkur į sieną.- Noriu namo. Ne dėl to kentėjau Žaidimą, kad mane infekuotų Aukštesnieji, kurie yra ateiviai iš kitos planetos, ir kad vėl būčiau įkalinta.

Gniauždama rankas viena į kitą, laukiau Lijano pritarimo, tačiau jis tylėjo. Ir tai mane be proto nervino. Ką aš tokio padariau, kad po visko, ką mes iškentėme, tapau nematoma?

-Mjuse,- netikėtai prabilo Lijanas. Jis atrodė susikaupęs. Tačiau jam nespėjus kalbėti toliau, į salę įžengė išsišiepęs Džulas ir garsiai su visais pasisveikino.

-Sveiki, mano mieli žmonės!- patalpa prisipildė jo geromis emocijomis.

Paslapčia atsidusdama žvilgtelėjau į Džulą, kuris buvo pasiruošęs naujai dienai. Vyrukas šįkart vilkėjo tamsiai mėlynu kostiumu, jo plaukai vėl buvo nepriekaištingai sušukuoti atgal tarsi jis nebūtų ėjęs miegoti. Stebėjausi, kaip Džulas sugeba išlaikyti tokį prabangų įvaizdį, kai pasaulis merdėja nuo ateivių įtakos. Tačiau tikriausiai ši Pasipriešinimo organizacija yra kur kas galingesnė nei manau, ir turi labai įtakingus vadovus.

-Tikiuosi, kad gerai išsimiegojote, nes šiandien yra būtent ta diena, kai judu esate siaubingai reikalingi PO,- džiugiai tarė Džulas. Pagavęs mano žvilgsnį jis mirktelėjo man. Šį kartą tai jau nebepadarė didelio įspūdžio.

-Pagaliau,- dirbtinai atsikvėpė Lijanas.- Jau maniau, kad tupime čia be reikalo.

Jo žvilgsnis įsmigo į Džulą. Vyrukas, kaip nekeista, jam nieko neatsikirto, tiesiog ramiai priėjo prie kompiuterio ir pradėjo kažką spaudyti liečiamame ekrane.

-Mjusė ne iš oro yra atspari Aukštesniųjų infekcijai,- tarė jis vis dar žvelgdamas į ekraną.- Ji turi itin stiprų imunitetą, kuris tikrai nėra įgimtas ar sukurtas paties individo.- Tuo metu Džulas atsisuko į mudu. Jo veidas užsitraukė paslapties šydu.- Tai padarė jūsų tėvai. Jie sukūrė antiinfekcinį imunitetą, kuris yra, galima sakyti, tikras dievo kūrinys. Žinoma, tokios kalbos atkako ir iki Aukštesniųjų. Jie sunaikino jūsų tėvų laboratorijas, palaidodami juos kartu su priešnuodžiu. Tačiau jie neapgalvojo vieno dalyko, kad kažkuris iš mokslininkų jau panaudojo antiinfekciją. O mums reikia to priešnuodžio formulės, kad galėtume padėti kitiems žmonėms.

Džulo žvilgsnis nuslydo į mane. Pasimetusi pradėjau lėtai purtyti galvą.

-To negali būti... Mano tėtis niekada nevėlė manęs į savo darbo reikalus. Kada jis būtų galėjęs suleisti man tą vaistą?